1 E veio a mim a palavra do Senhor, dizendo:

2 Filho do homem, profetiza contra os pastores de Israel; profetiza, e dize aos pastores: Assim diz o Senhor Deus: Ai dos pastores de Israel que se apascentam a si mesmos! Não devem os pastores apascentar as ovelhas?

3 Comeis a gordura, e vos vestis da lã; matais o cevado; mas não apascentais as ovelhas.

4 As fracas não fortalecestes, e a doente não curastes, e a quebrada não ligastes, e a desgarrada não tornastes a trazer, e a perdida não buscastes; mas dominais sobre elas com rigor e dureza.

5 Assim se espalharam, por não haver pastor, e tornaram-se pasto para todas as feras do campo, porquanto se espalharam.

6 As minhas ovelhas andaram desgarradas por todos os montes, e por todo o alto outeiro; sim, as minhas ovelhas andaram espalhadas por toda a face da terra, sem haver quem perguntasse por elas, nem quem as buscasse.

7 Portanto, ó pastores, ouvi a palavra do Senhor:

8 Vivo eu, diz o Senhor Deus, que, porquanto as minhas ovelhas foram entregues à rapina, e as minhas ovelhas vieram a servir de pasto a todas as feras do campo, por falta de pastor, e os meus pastores não procuraram as minhas ovelhas; e os pastores apascentaram a si mesmos, e não apascentaram as minhas ovelhas;

9 Portanto, ó pastores, ouvi a palavra do Senhor:

10 Assim diz o Senhor Deus: Eis que eu estou contra os pastores; das suas mãos demandarei as minhas ovelhas, e eles deixarão de apascentar as ovelhas; os pastores não se apascentarão mais a si mesmos; e livrarei as minhas ovelhas da sua boca, e não lhes servirão mais de pasto.

11 Porque assim diz o Senhor Deus: Eis que eu, eu mesmo, procurarei pelas minhas ovelhas, e as buscarei.

12 Como o pastor busca o seu rebanho, no dia em que está no meio das suas ovelhas dispersas, assim buscarei as minhas ovelhas; e livrá-las-ei de todos os lugares por onde andam espalhadas, no dia nublado e de escuridão.

13 E tirá-las-ei dos povos, e as congregarei dos países, e as trarei à sua própria terra, e as apascentarei nos montes de Israel, junto aos rios, e em todas as habitações da terra.

14 Em bons pastos as apascentarei, e nos altos montes de Israel será o seu aprisco; ali se deitarão num bom redil, e pastarão em pastos gordos nos montes de Israel.

15 Eu mesmo apascentarei as minhas ovelhas, e eu as farei repousar, diz o Senhor Deus.

16 A perdida buscarei, e a desgarrada tornarei a trazer, e a quebrada ligarei, e a enferma fortalecerei; mas a gorda e a forte destruirei; apascentá-las-ei com juízo.

17 E quanto a vós, ó ovelhas minhas, assim diz o Senhor Deus: Eis que eu julgarei entre ovelhas e ovelhas, entre carneiros e bodes.

18 Acaso não vos basta pastar os bons pastos, senão que pisais o resto de vossos pastos aos vossos pés? E não vos basta beber as águas claras, senão que sujais o resto com os vossos pés?

19 E quanto às minhas ovelhas elas pastarão o que haveis pisado com os vossos pés, e beberão o que haveis sujado com os vossos pés.

20 Por isso o Senhor Deus assim lhes diz: Eis que eu, eu mesmo, julgarei entre a ovelha gorda e a ovelha magra.

21 Porquanto com o lado e com o ombro dais empurrões, e com os vossos chifres escorneais todas as fracas, até que as espalhais para fora.

22 Portanto livrarei as minhas ovelhas, para que não sirvam mais de rapina, e julgarei entre ovelhas e ovelhas.

23 E suscitarei sobre elas um só pastor, e ele as apascentará; o meu servo Davi é que as apascentará; ele lhes servirá de pastor.

24 E eu, o Senhor, lhes serei por Deus, e o meu servo Davi será príncipe no meio delas; eu, o Senhor, o disse.

25 E farei com elas uma aliança de paz, e acabarei com as feras da terra, e habitarão em segurança no deserto, e dormirão nos bosques.

26 E delas e dos lugares ao redor do meu outeiro, farei uma bênção; e farei descer a chuva a seu tempo; chuvas de bênção serão.

27 E as árvores do campo darão o seu fruto, e a terra dará a sua novidade, e estarão seguras na sua terra; e saberão que eu sou o Senhor, quando eu quebrar as ataduras do seu jugo e as livrar da mão dos que se serviam delas.

28 E não servirão mais de rapina aos gentios, as feras da terra nunca mais as devorarão; e habitarão seguramente, e ninguém haverá que as espante.

29 E lhes levantarei uma plantação de renome, e nunca mais serão consumidas pela fome na terra, nem mais levarão sobre si o opróbrio dos gentios.

30 Saberão, porém, que eu, o Senhor seu Deus, estou com elas, e que elas são o meu povo, a casa de Israel, diz o Senhor Deus.

31 Vós, pois, ó ovelhas minhas, ovelhas do meu pasto; homens sois; porém eu sou o vosso Deus, diz o Senhor Deus.

1 Viešpats kalbėjo man:

2 "Žmogaus sūnau, pranašauk prieš Izraelio ganytojus ir jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Vargas Izraelio ganytojams, kurie patys save gano. Juk ganytojai turėtų ganyti bandą!

3 Jūs valgote taukus, vilnomis apsirengiate, nupenėtas avis pjaunate, bet bandos neganote.

4 Silpnųjų nepastiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų nesutvarstėte, paklydusių ir dingusių neieškojote, bet valdėte smurtu ir žiaurumu.

5 Jos buvo išblaškytos, nes nebuvo ganytojų, jos tapo ėdesiu laukiniams žvėrims.

6 Mano avys klajojo visame krašte, kalnuose ir aukštumose; nė vienas nesirūpino jomis ir jų neieškojo’.

7 Todėl dabar, ganytojai, klausykite Viešpaties žodžio:

8 ‘Kaip Aš gyvas­sako Viešpats,­už tai, kad mano avys tapo grobiu ir ėdesiu laukiniams žvėrims, nes nebuvo ganytojų, kurie mano kaimene rūpintųsi, bet ganytojai ganė patys save, neganydami mano avių’,­

9 todėl, ganytojai, klausykite Viešpaties žodžio!

10 Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš esu prieš ganytojus, Aš pareikalausiu savo avių iš jų ir padarysiu jiems galą. Jie nebeganys daugiau nei mano avių, nei patys savęs. Aš išplėšiu savo avis iš jų nasrų, ir jos nebebus jų maistas.

11 Aš pats ieškosiu savo avių ir jomis rūpinsiuosi.

12 Kaip ganytojas ieško savo avių tą dieną, kai jos išsklaidomos, taip Aš ieškosiu savo avių, išgelbėsiu jas ir surinksiu iš visų vietų, kuriose jos buvo išsklaidytos debesuotą ir tamsią dieną.

13 Aš jas surinksiu iš tautų ir iš kraštų, grąžinsiu į jų kraštą ir ganysiu Izraelio kalnuose prie upelių.

14 Aš ganysiu jas gražiuose slėniuose, aukštuose Izraelio kalnuose ir žaliuojančiose, vešliose lankose.

15 Aš pats ganysiu savo avis ir surasiu joms poilsio vietą,­sako Viešpats Dievas.­

16 Paklydusių ieškosiu, išsklaidytas surinksiu, sužeistas aptvarstysiu, ligotas pastiprinsiu. Bet riebiąsias ir stipriąsias sunaikinsiu ir ganysiu jas teisingai’.

17 O jums, mano kaimene, taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš darysiu teismą tarp avies ir avies, tarp avinų ir ožių.

18 Kai ganotės ganykloje, kodėl sumindote, ko nesuėdate? Kai geriate tyrą vandenį, kodėl likusį sudrumsčiate kojomis?

19 Mano avys turi maitintis tuo, kas jūsų sumindžiota, ir gerti, kas sudrumsta’.

20 Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš pats darysiu teismą tarp riebiųjų ir liesųjų avių.

21 Kadangi jūs silpnąsias šonais ir pečiais stumiate ir ragais badote,

22 tai Aš gelbėsiu savo avis. Jos nebebus jums grobiu, Aš darysiu teismą tarp avių.

23 Aš joms paskirsiu vieną ganytoją, kuris bus mano tarnas Dovydas. Jis jas ganys ir bus jų ganytojas.

24 Aš, Viešpats, būsiu jų Dievas ir mano tarnas Dovydas bus jų kunigaikštis. Aš, Viešpats, taip pasakiau.

25 Aš padarysiu su jomis taikos sandorą ir krašte išnaikinsiu laukinius žvėris. Tada jos galės ramiai gyventi dykumoje ir saugiai miegoti miškuose.

26 Aš palaiminsiu jas ir savo kalno apylinkes, Aš duosiu lietaus tinkamu metu; tai bus mano palaiminimų lietus.

27 Medžiai duos vaisius ir žemė duos derlių. Jie saugiai gyvens krašte ir žinos, kad Aš esu Viešpats, kai sulaužysiu jų jungą ir išgelbėsiu juos iš rankos tų, kuriems jie vergavo.

28 Jie nebebus grobiu tautoms, ir laukiniai žvėrys jų nebeės.

29 Aš duosiu jiems gausų derlių, jie nebadaus ir nekentės tautų paniekos.

30 Jie žinos, kad Aš, Viešpats, jų Dievas, esu su jais ir kad Izraelis­mano tauta,­sako Viešpats Dievas.­

31 Jūs esate mano avys, mano ganyklos avys, jūs­žmonės, o Aš­Viešpats, jūsų Dievas,­sako Viešpats Dievas’ ".