1 Então respondeu Elifaz o temanita, e disse:
2 Se intentarmos falar-te, enfadar-te-ás? Mas quem poderia conter as palavras?
3 Eis que ensinaste a muitos, e tens fortalecido as mãos fracas.
4 As tuas palavras firmaram os que tropeçavam e os joelhos desfalecentes tens fortalecido.
5 Mas agora, que se trata de ti, te enfadas; e tocando-te a ti, te perturbas.
6 Porventura não é o teu temor de Deus a tua confiança, e a tua esperança a integridade dos teus caminhos?
7 Lembra-te agora qual é o inocente que jamais pereceu? E onde foram os sinceros destruídos?
8 Segundo eu tenho visto, os que lavram iniquidade, e semeiam mal, segam o mesmo.
9 Com o hálito de Deus perecem; e com o sopro da sua ira se consomem.
10 O rugido do leão, e a voz do leão feroz, e os dentes dos leõezinhos se quebram.
11 Perece o leão velho, porque não tem presa; e os filhos da leoa andam dispersos.
12 Uma coisa me foi trazida em segredo; e os meus ouvidos perceberam um sussurro dela.
13 Entre pensamentos vindos de visões da noite, quando cai sobre os homens o sono profundo,
14 Sobrevieram-me o espanto e o tremor, e todos os meus ossos estremeceram.
15 Então um espírito passou por diante de mim; fez-me arrepiar os cabelos da minha carne.
16 Parou ele, porém não conheci a sua feição; um vulto estava diante dos meus olhos; houve silêncio, e ouvi uma voz que dizia:
17 Seria porventura o homem mais justo do que Deus? Seria porventura o homem mais puro do que o seu Criador?
18 Eis que ele não confia nos seus servos e aos seus anjos atribui loucura;
19 Quanto menos àqueles que habitam em casas de lodo, cujo fundamento está no pó, e são esmagados como a traça!
20 Desde a manhã até à tarde são despedaçados; e eternamente perecem sem que disso se faça caso.
21 Porventura não passa com eles a sua excelência? Morrem, mas sem sabedoria.
1 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:
2 "Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?
3 Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.
4 Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.
5 Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.
6 Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?
7 Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?
8 Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.
9 Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.
10 Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.
11 Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.
12 Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.
13 Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,
14 mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.
15 Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.
16 Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:
17 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?
18 Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.
19 Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamataidulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.
20 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.
21 Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ".