1 Então Jó respondeu, dizendo:
2 Na verdade sei que assim é; porque, como se justificaria o homem para com Deus?
3 Se quiser contender com ele, nem a uma de mil coisas lhe poderá responder.
4 Ele é sábio de coração, e forte em poder; quem se endureceu contra ele, e teve paz?
5 Ele é o que remove os montes, sem que o saibam, e o que os transtorna no seu furor.
6 O que sacode a terra do seu lugar, e as suas colunas estremecem.
7 O que fala ao sol, e ele não nasce, e sela as estrelas.
8 O que sozinho estende os céus, e anda sobre os altos do mar.
9 O que fez a Ursa, o Órion, e o Sete-Estrelo, e as recâmaras do sul.
10 O que faz coisas grandes e inescrutáveis; e maravilhas sem número.
11 Eis que ele passa por diante de mim, e não o vejo; e torna a passar perante mim, e não o sinto.
12 Eis que arrebata a presa; quem lha fará restituir? Quem lhe dirá: Que é o que fazes?
13 Deus não revogará a sua ira; debaixo dele se encurvam os auxiliadores soberbos.
14 Quanto menos lhe responderia eu, ou escolheria diante dele as minhas palavras!
15 Porque, ainda que eu fosse justo, não lhe responderia; antes ao meu Juiz pediria misericórdia.
16 Ainda que chamasse, e ele me respondesse, nem por isso creria que desse ouvidos à minha voz.
17 Porque me quebranta com uma tempestade, e multiplica as minhas chagas sem causa.
18 Não me permite respirar, antes me farta de amarguras.
19 Quanto às forças, eis que ele é o forte; e, quanto ao juízo, quem me citará com ele?
20 Se eu me justificar, a minha boca me condenará; se for perfeito, então ela me declarará perverso.
21 Se for perfeito, não estimo a minha alma; desprezo a minha vida.
22 A coisa é esta; por isso eu digo que ele consome ao perfeito e ao ímpio.
23 Quando o açoite mata de repente, então ele zomba da prova dos inocentes.
24 A terra é entregue nas mãos do ímpio; ele cobre o rosto dos juízes; se não é ele, quem é, logo?
25 E os meus dias são mais velozes do que um correio; fugiram, e não viram o bem.
26 Passam como navios veleiros; como águia que se lança à comida.
27 Se eu disser: Eu me esquecerei da minha queixa, e mudarei o meu aspecto e tomarei alento,
28 Receio todas as minhas dores, porque bem sei que não me terás por inocente.
29 E, sendo eu ímpio, por que trabalharei em vão?
30 Ainda que me lave com água de neve, e purifique as minhas mãos com sabão,
31 Ainda me submergirás no fosso, e as minhas próprias vestes me abominarão.
32 Porque ele não é homem, como eu, a quem eu responda, vindo juntamente a juízo.
33 Não há entre nós árbitro que ponha a mão sobre nós ambos.
34 Tire ele a sua vara de cima de mim, e não me amedronte o seu terror.
35 Então falarei, e não o temerei; porque não sou assim em mim mesmo.
1 Jobas atsakydamas tarė:
2 "Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?
3 Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.
4 Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?
5 Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.
6 Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.
7 Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.
8 Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.
9 Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.
10 Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.
11 Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.
12 Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’
13 Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.
14 Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?
15 Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.
16 Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.
17 Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;
18 Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.
19 Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?
20 Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.
21 Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.
22 Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.
23 Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.
24 Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?
25 Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.
26 Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.
27 Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,
28 tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.
29 Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?
30 Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,
31 Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.
32 Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.
33 Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.
34 O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.
35 Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra".