1 Não clama porventura a sabedoria, e a inteligência não faz ouvir a sua voz?

2 No cume das alturas, junto ao caminho, nas encruzilhadas das veredas se posta.

3 Do lado das portas da cidade, à entrada da cidade, e à entrada das portas está gritando:

4 A vós, ó homens, clamo; e a minha voz se dirige aos filhos dos homens.

5 Entendei, ó simples, a prudência; e vós, insensatos, entendei de coração.

6 Ouvi, porque falarei coisas excelentes; os meus lábios se abrirão para a equidade.

7 Porque a minha boca proferirá a verdade, e os meus lábios abominam a impiedade.

8 São justas todas as palavras da minha boca: não há nelas nenhuma coisa tortuosa nem pervertida.

9 Todas elas são retas para aquele que as entende bem, e justas para os que acham o conhecimento.

10 Aceitai a minha correção, e não a prata; e o conhecimento, mais do que o ouro fino escolhido.

11 Porque melhor é a sabedoria do que os rubis; e tudo o que mais se deseja não se pode comparar com ela.

12 Eu, a sabedoria, habito com a prudência, e acho o conhecimento dos conselhos.

13 O temor do Senhor é odiar o mal; a soberba e a arrogância, o mau caminho e a boca perversa, eu odeio.

14 Meu é o conselho e a verdadeira sabedoria; eu sou o entendimento; minha é a fortaleza.

15 Por mim reinam os reis e os príncipes decretam justiça.

16 Por mim governam príncipes e nobres; sim, todos os juízes da terra.

17 Eu amo aos que me amam, e os que cedo me buscarem, me acharão.

18 Riquezas e honra estão comigo; assim como os bens duráveis e a justiça.

19 Melhor é o meu fruto do que o ouro, do que o ouro refinado, e os meus ganhos mais do que a prata escolhida.

20 Faço andar pelo caminho da justiça, no meio das veredas do juízo.

21 Para que faça herdar bens permanentes aos que me amam, e eu encha os seus tesouros.

22 O Senhor me possuiu no princípio de seus caminhos, desde então, e antes de suas obras.

23 Desde a eternidade fui ungida, desde o princípio, antes do começo da terra.

24 Quando ainda não havia abismos, fui gerada, quando ainda não havia fontes carregadas de águas.

25 Antes que os montes se houvessem assentado, antes dos outeiros, eu fui gerada.

26 Ainda ele não tinha feito a terra, nem os campos, nem o princípio do pó do mundo.

27 Quando ele preparava os céus, aí estava eu, quando traçava o horizonte sobre a face do abismo;

28 Quando firmava as nuvens acima, quando fortificava as fontes do abismo,

29 Quando fixava ao mar o seu termo, para que as águas não traspassassem o seu mando, quando compunha os fundamentos da terra.

30 Então eu estava com ele, e era seu arquiteto; era cada dia as suas delícias, alegrando-me perante ele em todo o tempo;

31 Regozijando-me no seu mundo habitável e enchendo-me de prazer com os filhos dos homens.

32 Agora, pois, filhos, ouvi-me, porque bem-aventurados serão os que guardarem os meus caminhos.

33 Ouvi a instrução, e sede sábios, não a rejeiteis.

34 Bem-aventurado o homem que me dá ouvidos, velando às minhas portas cada dia, esperando às ombreiras da minha entrada.

35 Porque o que me achar, achará a vida, e alcançará o favor do Senhor.

36 Mas o que pecar contra mim violentará a sua própria alma; todos os que me odeiam amam a morte.

1 Argi išmintis nešaukia ir supratimas nekelia savo balso?

2 Aukštumose, prie kelių ir prie takų ji stovi.

3 Prie miesto vartų, prie įėjimo į miestą, prie durų šaukia:

4 "Žmonės, į jus aš kreipiuosi, jums šaukiu, žmonių sūnūs.

5 Jūs neišmanėliai, mokykitės išminties; jūs kvailiai, įgykite supratingą širdį.

6 Klausykite, nes aš kalbėsiu apie didingus dalykus, mano lūpos skelbs teisumą.

7 Mano burna kalbės tiesą, ir nedorybė yra pasibjaurėjimas mano lūpoms.

8 Visi mano žodžiai yra teisingi, juose nėra klastos ir iškraipymo.

9 Jie yra aiškūs išmanantiems ir teisingi suprantantiems.

10 Priimkite mano pamokymą, o ne sidabrą; pažinimą, o ne gryną auksą.

11 Išmintis yra brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galima trokšti.

12 Aš, išmintis, gyvenu su protingumu, atrandu pažinimą bei nuovokumą.

13 Viešpaties baimė­nekęsti pikto. Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos aš neapkenčiu.

14 Manyje patarimas ir sveikas protas, aš turiu supratimą ir jėgą.

15 Manimi karaliai karaliauja ir kunigaikščiai leidžia įstatymus.

16 Manimi kunigaikščiai, kilmingieji ir teisėjai valdo kraštą.

17 Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas anksti manęs ieško, suras mane.

18 Aš turiu turtus ir garbę, išliekančius turtus ir teisumą.

19 Mano vaisius yra brangesnis už gryną auksą, ir pelno iš manęs daugiau negu iš rinktinio sidabro.

20 Aš vedu teisumo keliu, viduriu teisingumo tako,

21 kad mane mylintiems duočiau paveldėti turtus ir pripildyčiau jų sandėlius.

22 Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus.

23 Nuo amžių aš įtvirtinta, nuo pradžios, prieš pasaulio sutvėrimą.

24 Aš buvau pagimdyta, kai dar netryško vandens šaltiniai, nebuvo gelmių.

25 Pirma kalnų ir kalvų iškilimo aš buvau pagimdyta,

26 kai Jis dar nebuvo padaręs žemės, jos laukų ir pirmųjų žemės dulkių.

27 Kai Jis paruošė dangus, aš ten buvau. Kai Jis nubrėžė ribą virš gelmių,

28 įtvirtino debesis viršuje ir sustiprino gelmių šaltinius,

29 davė jūrai nurodymą, kad vandenys neperžengtų Jo įsakymo, ir dėjo žemės pamatus,

30 aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas, gėrėjausi kas dieną ir džiūgavau Jo akivaizdoje.

31 Džiaugiausi Jo apgyvendintame pasaulyje ir grožėjausi žmonių vaikais.

32 Dabar, vaikai, klausykite manęs. Palaiminti, kurie eina mano keliais.

33 Klausykite pamokymų ir būkite išmintingi, neatmeskite jų.

34 Palaimintas žmogus, kuris klauso manęs, kasdien budi prie mano vartų ir laukia prie mano durų.

35 Kas randa mane, randa gyvenimą ir įgis Viešpaties palankumą.

36 Kas nusideda prieš mane, tas kenkia pats sau. Kas manęs nekenčia, myli mirtį".