1 Bendize, ó minha alma, ao Senhor! Senhor Deus meu, tu és magnificentíssimo; estás vestido de glória e de majestade.
2 Ele se cobre de luz como de um vestido, estende os céus como uma cortina.
3 Põe nas águas as vigas das suas câmaras; faz das nuvens o seu carro, anda sobre as asas do vento.
4 Faz dos seus anjos espíritos, dos seus ministros um fogo abrasador.
5 Lançou os fundamentos da terra; ela não vacilará em tempo algum.
6 Tu a cobriste com o abismo, como com um vestido; as águas estavam sobre os montes.
7 À tua repreensão fugiram; à voz do teu trovão se apressaram.
8 Subiram aos montes, desceram aos vales, até ao lugar que para elas fundaste.
9 Termo lhes puseste, que não ultrapassarão, para que não tornem mais a cobrir a terra.
10 Tu, que fazes sair as fontes nos vales, as quais correm entre os montes.
11 Dão de beber a todo o animal do campo; os jumentos monteses matam a sua sede.
12 Junto delas as aves do céu terão a sua habitação, cantando entre os ramos.
13 Ele rega os montes desde as suas câmaras; a terra farta-se do fruto das suas obras.
14 Faz crescer a erva para o gado, e a verdura para o serviço do homem, para fazer sair da terra o pão,
15 E o vinho que alegra o coração do homem, e o azeite que faz reluzir o seu rosto, e o pão que fortalece o coração do homem.
16 As árvores do Senhor fartam-se de seiva, os cedros do Líbano que ele plantou,
17 Onde as aves se aninham; quanto à cegonha, a sua casa é nas faias.
18 Os altos montes são para as cabras monteses, e os rochedos são refúgio para os coelhos.
19 Designou a lua para as estações; o sol conhece o seu ocaso.
20 Ordenas a escuridão, e faz-se noite, na qual saem todos os animais da selva.
21 Os leõezinhos bramam pela presa, e de Deus buscam o seu sustento.
22 Nasce o sol e logo se acolhem, e se deitam nos seus covis.
23 Então sai o homem à sua obra e ao seu trabalho, até à tarde.
24 Ó Senhor, quão variadas são as tuas obras! Todas as coisas fizeste com sabedoria; cheia está a terra das tuas riquezas.
25 Assim é este mar grande e muito espaçoso, onde há seres sem número, animais pequenos e grandes.
26 Ali andam os navios; e o leviatã que formaste para nele folgar.
27 Todos esperam de ti, que lhes dês o seu sustento em tempo oportuno.
28 Dando-lho tu, eles o recolhem; abres a tua mão, e se enchem de bens.
29 Escondes o teu rosto, e ficam perturbados; se lhes tiras o fôlego, morrem, e voltam para o seu pó.
30 Envias o teu Espírito, e são criados, e assim renovas a face da terra.
31 A glória do Senhor durará para sempre; o Senhor se alegrará nas suas obras.
32 Olhando ele para a terra, ela treme; tocando nos montes, logo fumegam.
33 Cantarei ao Senhor enquanto eu viver; cantarei louvores ao meu Deus, enquanto eu tiver existência.
34 A minha meditação acerca dele será suave; eu me alegrarei no Senhor.
35 Desapareçam da terra os pecadores, e os ímpios não sejam mais. Bendize, ó minha alma, ao Senhor. Louvai ao Senhor.
1 Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.
2 Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.
3 Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.
4 Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.
5 Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.
6 Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.
7 Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.
8 Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.
9 Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.
10 Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.
11 Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.
12 Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.
13 Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.
14 Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų
15 ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.
16 Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.
17 Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.
18 Aukšti kalnailaukinėms ožkoms, uolostriušiams prieglaudą teikia.
19 Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.
20 Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.
21 Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.
22 Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.
23 Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.
24 Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.
25 Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.
26 Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.
27 Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.
28 Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.
29 Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.
30 Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.
31 Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.
32 Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.
33 Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.
34 Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.
35 Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!