1 Louvai ao Senhor. Louvai ao Senhor, porque ele é bom, porque a sua misericórdia dura para sempre.

2 Quem pode contar as obras poderosas do Senhor? Quem anunciará os seus louvores?

3 Bem-aventurados os que guardam o juízo, o que pratica justiça em todos os tempos.

4 Lembra-te de mim, Senhor, segundo a tua boa vontade para com o teu povo; visita-me com a tua salvação.

5 Para que eu veja os bens de teus escolhidos, para que eu me alegre com a alegria da tua nação, para que me glorie com a tua herança.

6 Nós pecamos como os nossos pais, cometemos a iniquidade, andamos perversamente.

7 Nossos pais não entenderam as tuas maravilhas no Egito; não se lembraram da multidão das tuas misericórdias; antes o provocaram no mar, sim no Mar Vermelho.

8 Não obstante, ele os salvou por amor do seu nome, para fazer conhecido o seu poder.

9 Repreendeu, também, o Mar Vermelho, e este se secou, e os fez caminhar pelos abismos como pelo deserto.

10 E os livrou da mão daquele que os odiava, e os remiu da mão do inimigo.

11 E as águas cobriram os seus adversários; nem um só deles ficou.

12 Então creram nas suas palavras, e cantaram os seus louvores.

13 Porém cedo se esqueceram das suas obras; não esperaram o seu conselho.

14 Mas deixaram-se levar à cobiça no deserto, e tentaram a Deus na solidão.

15 E ele lhes cumpriu o seu desejo, mas enviou magreza às suas almas.

16 E invejaram a Moisés no campo, e a Arão, o santo do Senhor.

17 Abriu-se a terra, e engoliu a Datã, e cobriu o grupo de Abirão.

18 E um fogo se acendeu no seu grupo; a chama abrasou os ímpios.

19 Fizeram um bezerro em Horebe e adoraram a imagem fundida.

20 E converteram a sua glória na figura de um boi que come erva.

21 Esqueceram-se de Deus, seu Salvador, que fizera grandezas no Egito,

22 Maravilhas na terra de Cão, coisas tremendas no Mar Vermelho.

23 Por isso disse que os destruiria, não houvesse Moisés, seu escolhido, ficado perante ele na brecha, para desviar a sua indignação, a fim de não os destruir.

24 Também desprezaram a terra aprazível; não creram na sua palavra.

25 Antes murmuraram nas suas tendas, e não deram ouvidos à voz do Senhor.

26 Por isso levantou a sua mão contra eles, para os derrubar no deserto;

27 Para derrubar também a sua semente entre as nações, e espalhá-los pelas terras.

28 Também se juntaram com Baal-Peor, e comeram os sacrifícios dos mortos.

29 Assim o provocaram à ira com as suas invenções; e a peste rebentou entre eles.

30 Então se levantou Fineias, e fez juízo, e cessou aquela peste.

31 E isto lhe foi contado como justiça, de geração em geração, para sempre.

32 Indignaram-no também junto às águas da contenda, de sorte que sucedeu mal a Moisés, por causa deles;

33 Porque irritaram o seu espírito, de modo que falou imprudentemente com seus lábios.

34 Não destruíram os povos, como o Senhor lhes dissera.

35 Antes se misturaram com os gentios, e aprenderam as suas obras.

36 E serviram aos seus ídolos, que vieram a ser-lhes um laço.

37 Demais disto, sacrificaram seus filhos e suas filhas aos demônios,

38 E derramaram sangue inocente, o sangue de seus filhos e de suas filhas que sacrificaram aos ídolos de Canaã; e a terra foi manchada com sangue.

39 Assim se contaminaram com as suas obras, e se corromperam com os seus feitos.

40 Então se acendeu a ira do Senhor contra o seu povo, de modo que abominou a sua herança.

41 E os entregou nas mãos dos gentios; e aqueles que os odiavam se assenhorearam deles.

42 E os seus inimigos os oprimiram, e foram humilhados debaixo das suas mãos.

43 Muitas vezes os livrou, mas o provocaram com o seu conselho, e foram abatidos pela sua iniquidade.

44 Contudo, atendeu à sua aflição, ouvindo o seu clamor.

45 E se lembrou da sua aliança, e se arrependeu segundo a multidão das suas misericórdias.

46 Assim, também fez com que deles tivessem misericórdia os que os levaram cativos.

47 Salva-nos, Senhor nosso Deus, e congrega-nos dentre os gentios, para que louvemos o teu nome santo, e nos gloriemos no teu louvor.

48 Bendito seja o Senhor Deus de Israel, de eternidade em eternidade, e todo o povo diga: Amém. Louvai ao Senhor.

1 Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

2 Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?

3 Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.

4 Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

5 kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.

6 Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.

7 Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą, prieš Tave prie Raudonosios jūros maištavo.

8 Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.

9 Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.

10 Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.

11 Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

12 Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

13 Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,

14 dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

15 Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

16 Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.

17 Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

18 Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

19 Jie pasidarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.

20 Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.

21 Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,

22 nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.

23 Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

24 Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

25 palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

26 Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

27 jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.

28 Jie Baal Peorui tarnavo, valgė negyvųjų aukas.

29 Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, ir maras paplito tarp jų.

30 Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.

31 Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.

32 Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.

33 Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

34 Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.

35 Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.

36 Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

37 Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,

38 liejo nekaltą kraują­savo sūnų ir dukterų kraują­aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

39 Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.

40 Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.

41 Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.

42 Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.

43 Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

44 Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

45 atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

46 Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.

47 Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumėmės Tavo šlove.

48 Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: "Amen". Girkite Viešpatį!