1 Esperei com paciência no Senhor, e ele se inclinou para mim, e ouviu o meu clamor.

2 Tirou-me de um lago horrível, de um charco de lodo, pôs os meus pés sobre uma rocha, firmou os meus passos.

3 E pôs um novo cântico na minha boca, um hino ao nosso Deus; muitos o verão, e temerão, e confiarão no Senhor.

4 Bem-aventurado o homem que põe no Senhor a sua confiança, e que não respeita os soberbos nem os que se desviam para a mentira.

5 Muitas são, Senhor meu Deus, as maravilhas que tens operado para conosco, e os teus pensamentos não se podem contar diante de ti; se eu os quisera anunciar, e deles falar, são mais do que se podem contar.

6 Sacrifício e oferta não quiseste; os meus ouvidos abriste; holocausto e expiação pelo pecado não reclamaste.

7 Então disse: Eis aqui venho; no rolo do livro de mim está escrito.

8 Deleito-me em fazer a tua vontade, ó Deus meu; sim, a tua lei está dentro do meu coração.

9 Preguei a justiça na grande congregação; eis que não retive os meus lábios, Senhor, tu o sabes.

10 Não escondi a tua justiça dentro do meu coração; apregoei a tua fidelidade e a tua salvação. Não escondi da grande congregação a tua benignidade e a tua verdade.

11 Não retires de mim, Senhor, as tuas misericórdias; guardem-me continuamente a tua benignidade e a tua verdade.

12 Porque males sem número me têm rodeado; as minhas iniquidades me prenderam de modo que não posso olhar para cima. São mais numerosas do que os cabelos da minha cabeça; assim desfalece o meu coração.

13 Digna-te, Senhor, livrar-me: Senhor, apressa-te em meu auxílio.

14 Sejam à uma confundidos e envergonhados os que buscam a minha vida para destruí-la; tornem atrás e confundam-se os que me querem mal.

15 Desolados sejam em pago da sua afronta os que me dizem: Ah! Ah!

16 Folguem e alegrem-se em ti os que te buscam; digam constantemente os que amam a tua salvação: Magnificado seja o Senhor.

17 Mas eu sou pobre e necessitado; contudo o Senhor cuida de mim. Tu és o meu auxílio e o meu libertador; não te detenhas, ó meu Deus.

1 Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.

2 Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius.

3 Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę­gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu.

4 Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, nesikreipia į išdidžiuosius ir neina melo keliais.

5 Daug padarei, Viešpatie, mano Dieve, nuostabių darbų ir nutarimų mūsų labui­nėra Tau lygaus nė vieno,­jei norėčiau juos paskelbti ir išpasakoti, jų būtų daugiau, kaip kad galima suskaičiuoti.

6 Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai.

7 Tada tariau: "Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta.

8 Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje".

9 Skelbiau teisumą didelėje minioje, lūpų neužčiaupiau, Viešpatie, Tu žinai.

10 Tavo teisumo nepaslėpiau savo širdyje, apie Tavo ištikimybę ir išgelbėjimą kalbėjau. Nenutylėjau apie Tavo malonę ir tiesą dideliame susirinkime.

11 Viešpatie, nesulaikyk man savo gailestingumo; Tavo malonė ir tiesa visada tegul mane lydi.

12 Užgriuvo mane nesuskaitomos blogybės, apniko kaltės, nieko daugiau nematau. Jų yra daugiau nei mano galvos plaukų, todėl netekau drąsos.

13 Viešpatie, teikis išgelbėti mane! Viešpatie, skubėk man padėti!

14 Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie kėsinasi į mano gyvybę; teatsitraukia sugėdinti, kurie linki man pikta!

15 Tenusigąsta dėl savo gėdos, kurie man sako: "Gerai, gerai".

16 Tedžiūgauja ir tesilinksmina, kurie ieško Tavęs; kurie ilgisi Tavo išgelbėjimo, tegul sako: "Didis yra Viešpats!"

17 Nors esu suvargęs ir beturtis, Viešpats rūpinasi manimi. Mano pagalba ir išlaisvintojas Tu esi. Mano Dieve, nedelsk!