1 Ouvi isto, vós todos os povos; inclinai os ouvidos, todos os moradores do mundo,
2 Tanto baixos como altos, tanto ricos como pobres.
3 A minha boca falará de sabedoria, e a meditação do meu coração será de entendimento.
4 Inclinarei os meus ouvidos a uma parábola; declararei o meu enigma na harpa.
5 Por que temerei eu nos dias maus, quando me cercar a iniquidade dos que me armam ciladas?
6 Aqueles que confiam na sua fazenda, e se gloriam na multidão das suas riquezas,
7 Nenhum deles de modo algum pode remir a seu irmão, ou dar a Deus o resgate dele
8 (Pois a redenção da sua alma é caríssima, e cessará para sempre),
9 Para que viva para sempre, e não veja corrupção.
10 Porque ele vê que os sábios morrem; perecem igualmente tanto o louco como o brutal, e deixam a outros os seus bens.
11 O seu pensamento interior é que as suas casas serão perpétuas e as suas habitações de geração em geração; dão às suas terras os seus próprios nomes.
12 Todavia o homem que está em honra não permanece; antes é como os animais, que perecem.
13 Este caminho deles é a sua loucura; contudo a sua posteridade aprova as suas palavras. (Selá.)
14 Como ovelhas são postos na sepultura; a morte se alimentará deles e os retos terão domínio sobre eles na manhã, e a sua formosura se consumirá na sepultura, a habitação deles.
15 Mas Deus remirá a minha alma do poder da sepultura, pois me receberá. (Selá.)
16 Não temas, quando alguém se enriquece, quando a glória da sua casa se engrandece.
17 Porque, quando morrer, nada levará consigo, nem a sua glória o acompanhará.
18 Ainda que na sua vida ele bendisse a sua alma; e os homens te louvarão, quando fizeres bem a ti mesmo,
19 Irá para a geração de seus pais; eles nunca verão a luz.
20 O homem que está em honra, e não tem entendimento, é semelhante aos animais, que perecem.
1 Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai:
2 prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!
3 Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymaiišmanymas.
4 Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.
5 Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,
6 kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?
7 Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.
8 Didelė kaina už sielos išpirkimątiek niekad neturėsi,
9 kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.
10 Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.
11 Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.
12 Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.
13 Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.
14 Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.
15 Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.
16 Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.
17 Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.
18 Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,
19 tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.
20 Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.