1 א ויהי ככלתו לדבר אל שאול ונפש יהונתן נקשרה בנפש דוד ויאהבו (ויאהבהו) יהונתן כנפשו

2 ב ויקחהו שאול ביום ההוא ולא נתנו לשוב בית אביו

3 ג ויכרת יהונתן ודוד ברית באהבתו אתו כנפשו

4 ד ויתפשט יהונתן את המעיל אשר עליו ויתנהו לדוד ומדיו ועד חרבו ועד קשתו ועד חגרו

5 ה ויצא דוד בכל אשר ישלחנו שאול ישכיל וישמהו שאול על אנשי המלחמה וייטב בעיני כל העם וגם בעיני עבדי שאול  {פ}

6 ו ויהי בבואם בשוב דוד מהכות את הפלשתי ותצאנה הנשים מכל ערי ישראל לשור (לשיר) והמחלות לקראת שאול המלך--בתפים בשמחה ובשלשים

7 ז ותענינה הנשים המשחקות ותאמרן  הכה שאול באלפו ודוד ברבבתיו

8 ח ויחר לשאול מאד וירע בעיניו הדבר הזה ויאמר נתנו לדוד רבבות ולי נתנו האלפים ועוד לו אך המלוכה

9 ט ויהי שאול עון (עוין) את דוד מהיום ההוא והלאה  {ס}

10 י ויהי ממחרת ותצלח רוח אלהים רעה אל שאול ויתנבא בתוך הבית ודוד מנגן בידו כיום ביום והחנית ביד שאול

11 יא ויטל שאול את החנית ויאמר אכה בדוד ובקיר ויסב דוד מפניו פעמים

12 יב וירא שאול מלפני דוד  כי היה יהוה עמו ומעם שאול סר

13 יג ויסרהו שאול מעמו וישמהו לו שר אלף ויצא ויבא לפני העם  {ס}

14 יד ויהי דוד לכל דרכו משכיל ויהוה עמו

15 טו וירא שאול אשר הוא משכיל מאד ויגר מפניו

16 טז וכל ישראל ויהודה אהב את דוד  כי הוא יוצא ובא לפניהם  {פ}

17 יז ויאמר שאול אל דוד הנה בתי הגדולה מרב אתה אתן לך לאשה--אך היה לי לבן חיל והלחם מלחמות יהוה ושאול אמר אל תהי ידי בו ותהי בו יד פלשתים  {ס}

18 יח ויאמר דוד אל שאול מי אנכי ומי חיי משפחת אבי בישראל--כי אהיה חתן למלך

19 יט ויהי בעת תת את מרב בת שאול--לדוד והיא נתנה לעדריאל המחלתי לאשה

20 כ ותאהב מיכל בת שאול את דוד ויגדו לשאול וישר הדבר בעיניו

21 כא ויאמר שאול אתננה לו ותהי לו למוקש ותהי בו יד פלשתים ויאמר שאול אל דוד בשתים תתחתן בי היום

22 כב ויצו שאול את עבדו דברו אל דוד בלט לאמר הנה חפץ בך המלך וכל עבדיו אהבוך ועתה התחתן במלך

23 כג וידברו עבדי שאול באזני דוד את הדברים האלה ויאמר דוד הנקלה בעיניכם התחתן במלך ואנכי איש רש ונקלה

24 כד ויגדו עבדי שאול לו--לאמר  כדברים האלה דבר דוד

25 כה ויאמר שאול כה תאמרו לדוד אין חפץ למלך במהר כי במאה ערלות פלשתים להנקם באיבי המלך ושאול חשב להפיל את דוד ביד פלשתים

26 כו ויגדו עבדיו לדוד את הדברים האלה וישר הדבר בעיני דוד להתחתן במלך ולא מלאו הימים

27 כז ויקם דוד וילך הוא ואנשיו ויך בפלשתים מאתים איש ויבא דוד את ערלתיהם וימלאום למלך להתחתן במלך ויתן לו שאול את מיכל בתו לאשה  {ס}

28 כח וירא שאול וידע כי יהוה עם דוד ומיכל בת שאול אהבתהו

29 כט ויאסף שאול לרא מפני דוד--עוד ויהי שאול איב את דוד כל הימים  {פ}

30 ל ויצאו שרי פלשתים ויהי מדי צאתם שכל דוד מכל עבדי שאול וייקר שמו מאד  {ס}

1 Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi.

2 Nuo to laiko Saulius priėmė jį ir nebeleido grįžti į tėvo namus.

3 Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą.

4 Jehonatanas atidavė Dovydui savo apsiaustą, drabužius, net ir kardą, lanką bei diržą.

5 Dovydas išmintingai elgėsi visur, kur tik Saulius jį pasiųsdavo; todėl Saulius jį paskyrė karių viršininku, ir tai patiko visai tautai ir Sauliaus tarnams.

6 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.

7 Moterys dainuodamos kartojo: "Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių".

8 Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: "Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės".

9 Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą.

10 Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.

11 Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: "Prismeigsiu jį prie sienos". Bet Dovydas išsisuko du kartus.

12 Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs.

13 Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą.

14 Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo.

15 Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.

16 Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos.

17 Kartą Saulius tarė: "Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas". Saulius galvojo: "Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka".

18 Dovydas atsakė Sauliui: "Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?"

19 Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos.

20 Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko.

21 Ir Saulius sakė: "Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį". Saulius sakė Dovydui: "Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja".

22 Jis įsakė savo tarnams: "Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’ ".

23 Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: "Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus".

24 Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo.

25 Tada Saulius sakė: "Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’ ". Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos.

26 Kai jo tarnai perdavė Dovydui tuos žodžius, Dovydui patiko tapti karaliaus žentu. Dar nebuvo praėjęs paskirtas laikas,

27 kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas.

28 Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu ir kad jo duktė Mikalė myli jį.

29 Ir Saulius dar labiau ėmė bijoti Dovydo; ir Saulius tapo Dovydo priešu visam gyvenimui.

30 Filistinų kunigaikščiai kariavo su izraelitais, ir nuo karo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas išgarsėjo.