1 א וישלח יהוה את נתן אל דוד ויבא אליו ויאמר לו שני אנשים היו בעיר אחת אחד עשיר ואחד ראש

2 ב לעשיר היה צאן ובקר--הרבה מאד

3 ג ולרש אין כל כי אם כבשה אחת קטנה אשר קנה ויחיה ותגדל עמו ועם בניו יחדו מפתו תאכל ומכסו תשתה ובחיקו תשכב ותהי לו כבת

4 ד ויבא הלך לאיש העשיר ויחמל לקחת מצאנו ומבקרו לעשות לארח הבא לו ויקח את כבשת האיש הראש ויעשה לאיש הבא אליו

5 ה ויחר אף דוד באיש מאד ויאמר אל נתן חי יהוה כי בן מות האיש העשה זאת

6 ו ואת הכבשה ישלם ארבעתים  עקב אשר עשה את הדבר הזה ועל אשר לא חמל  {ס}

7 ז ויאמר נתן אל דוד אתה האיש  {ס}  כה אמר יהוה אלהי ישראל אנכי משחתיך למלך על ישראל ואנכי הצלתיך מיד שאול

8 ח ואתנה לך את בית אדניך ואת נשי אדניך בחיקך ואתנה לך את בית ישראל ויהודה ואם מעט--ואספה לך כהנה וכהנה

9 ט מדוע בזית את דבר יהוה לעשות הרע בעינו (בעיני) את אוריה החתי הכית בחרב ואת אשתו לקחת לך לאשה ואתו הרגת בחרב בני עמון

10 י ועתה לא תסור חרב מביתך--עד עולם  עקב כי בזתני ותקח את אשת אוריה החתי להיות לך לאשה  {ס}

11 יא כה אמר יהוה הנני מקים עליך רעה מביתך ולקחתי את נשיך לעיניך ונתתי לרעיך ושכב עם נשיך לעיני השמש הזאת

12 יב כי אתה עשית בסתר ואני אעשה את הדבר הזה נגד כל ישראל ונגד השמש  {ס}

13 יג ויאמר דוד אל נתן חטאתי ליהוה  {ס}  ויאמר נתן אל דוד גם יהוה העביר חטאתך--לא תמות

14 יד אפס כי נאץ נאצת את איבי יהוה בדבר הזה גם הבן הילוד לך--מות ימות

15 טו וילך נתן אל ביתו ויגף יהוה את הילד אשר ילדה אשת אוריה לדוד--ויאנש

16 טז ויבקש דוד את האלהים בעד הנער ויצם דוד צום ובא ולן ושכב ארצה

17 יז ויקמו זקני ביתו עליו להקימו מן הארץ ולא אבה ולא ברא אתם לחם

18 יח ויהי ביום השביעי וימת הילד ויראו עבדי דוד להגיד לו כי מת הילד כי אמרו הנה בהיות הילד חי דברנו אליו ולא שמע בקולנו ואיך נאמר אליו מת הילד ועשה רעה

19 יט וירא דוד כי עבדיו מתלחשים ויבן דוד כי מת הילד ויאמר דוד אל עבדיו המת הילד ויאמרו מת

20 כ ויקם דוד מהארץ וירחץ ויסך ויחלף שמלתו ויבא בית יהוה וישתחו ויבא אל ביתו וישאל וישימו לו לחם ויאכל

21 כא ויאמרו עבדיו אליו מה הדבר הזה אשר עשיתה בעבור הילד חי צמת ותבך וכאשר מת הילד קמת ותאכל לחם

22 כב ויאמר--בעוד הילד חי צמתי ואבכה  כי אמרתי מי יודע יחנני (וחנני) יהוה וחי הילד

23 כג ועתה מת למה זה אני צם--האוכל להשיבו עוד  אני הלך אליו והוא לא ישוב אלי

24 כד וינחם דוד את בת שבע אשתו ויבא אליה וישכב עמה ותלד בן ויקרא (ותקרא) את שמו שלמה ויהוה אהבו

25 כה וישלח ביד נתן הנביא ויקרא את שמו ידידיה--בעבור יהוה  {פ}

26 כו וילחם יואב ברבת בני עמון וילכד את עיר המלוכה

27 כז וישלח יואב מלאכים אל דוד ויאמר נלחמתי ברבה גם לכדתי את עיר המים

28 כח ועתה אסף את יתר העם וחנה על העיר ולכדה  פן אלכד אני את העיר ונקרא שמי עליה

29 כט ויאסף דוד את כל העם וילך רבתה וילחם בה וילכדה

30 ל ויקח את עטרת מלכם מעל ראשו ומשקלה ככר זהב ואבן יקרה ותהי על ראש דוד ושלל העיר הוציא הרבה מאד

31 לא ואת העם אשר בה הוציא וישם במגרה ובחרצי הברזל ובמגזרת הברזל והעביר אותם במלכן (במלבן) וכן יעשה לכל ערי בני עמון וישב דוד וכל העם ירושלם  {פ}

1 Viešpats siuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Natanas, atėjęs pas jį, tarė: "Du vyrai gyveno viename mieste. Vienas buvo turtingas, o antras­beturtis.

2 Turtingasis turėjo labai daug avių ir galvijų,

3 o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią nusipirko ir prižiūrėjo. Ji augo kartu su jo vaikais, maitinosi jo valgiu, gėrė iš jo taurės ir gulėjo prie jo šono; ji jam buvo kaip duktė.

4 Kartą užėjo keleivis pas turtingąjį vyrą. Jis pagailėjo savo avių ir galvijų, kad paruoštų keleiviui maisto. Paėmęs beturčio mylimą avytę, paruošė iš jos keleiviui vaišes".

5 Dovydas, labai supykęs ant to žmogaus, tarė Natanui: "Kaip Viešpats gyvas, tas vyras turi mirti!

6 O už avytę jis privalo atlyginti keturgubai, nes jis taip pasielgė ir neparodė gailesčio".

7 Natanas tarė Dovydui: "Tu esi tas žmogus! Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų.

8 Aš tau atidaviau tavo valdovo namus bei jo žmonas ir tau daviau Izraelio bei Judo namus; jei to buvo maža, dar daugiau būčiau pridėjęs.

9 Kodėl paniekinai Viešpaties įsakymą, piktai elgdamasis Jo akivaizdoje? Tu nužudei hetitą Ūriją amonitų kardu ir pasiėmei jo žmoną.

10 Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Ūrijos žmoną.

11 Aš pakelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų; tau matant, tavo žmonas atiduosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis prieš saulę.

12 Tu tai darei slaptai, bet Aš darysiu visam Izraeliui matant, saulės šviesoje’ ".

13 Dovydas tarė Natanui: "Aš nusidėjau Viešpačiui". Natanas atsakė Dovydui: "Viešpats pašalino tavo nuodėmę, tu nemirsi.

14 Bet kadangi davei progos Viešpaties priešams Dievą niekinti, sūnus, kuris tau gimė, mirs".

15 Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir tas sunkiai susirgo.

16 Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį.

17 Jo namų vyresnieji atėję norėjo jį pakelti nuo žemės, bet jis nesikėlė ir nevalgė su jais.

18 Septintą dieną kūdikis mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pranešti apie kūdikio mirtį, galvodami: "Dar kūdikiui tebesant gyvam, mes jam kalbėjome, bet jis buvo neperkalbamas. Kai pranešime jam, kad kūdikis mirė, jis gali padaryti ką nors negero".

19 Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: "Ar kūdikis mirė?" Tie atsakė: "Mirė".

20 Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė.

21 Jo tarnai klausė: "Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?"

22 Jis atsakė: "Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: ‘Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs’.

23 Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane".

24 Dovydas paguodė savo žmoną Batšebą ir, įėjęs pas ją, gulėjo su ja. Ji pagimdė sūnų, kurį Dovydas pavadino Saliamonu. Viešpats pamilo vaikutį

25 ir siuntė pranašą Nataną, kad jį pavadintų Jedidiju pagal Viešpaties žodį.

26 Joabas kariavo prieš amonitus ir apgulė jų karališkąjį miestą Rabą.

27 Joabo pasiuntiniai pranešė Dovydui: "Aš kariavau prieš Rabą ir paėmiau miesto vandens atsargas.

28 Todėl dabar surink likusius karius, apgulk miestą ir jį paimk, kad aš jo nepaimčiau ir jis nebūtų pavadintas mano vardu".

29 Dovydas, surinkęs visus žmones, nuėjo prie Rabos, kariavo prieš miestą ir jį paėmė.

30 Dovydas nuėmė amonitų karaliui nuo galvos karūną su brangiais akmenimis, sveriančią talentą aukso, ir užsidėjo ją ant galvos. Be to, jis išsigabeno iš miesto labai daug grobio.

31 Žmones jis išsivedė ir pristatė juos prie pjūklų, geležinių akėčių, kirvių ir prie krosnių plytoms degti. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas su visais žmonėmis sugrįžo į Jeruzalę.