1 א ודוד עבר מעט מהראש והנה ציבא נער מפיבשת לקראתו וצמד חמרים חבשים ועליהם מאתים לחם ומאה צמוקים ומאה קיץ--ונבל יין

2 ב ויאמר המלך אל ציבא מה אלה לך ויאמר ציבא החמורים לבית המלך לרכב ולהלחם (והלחם) והקיץ לאכול הנערים והיין לשתות היעף במדבר

3 ג ויאמר המלך ואיה בן אדניך ויאמר ציבא אל המלך הנה יושב בירושלם--כי אמר היום ישיבו לי בית ישראל את ממלכות אבי

4 ד ויאמר המלך לצבא הנה לך כל אשר למפיבשת ויאמר ציבא השתחויתי אמצא חן בעיניך אדני המלך

5 ה ובא המלך דוד עד בחורים והנה משם איש יוצא ממשפחת בית שאול ושמו שמעי בן גרא יצא יצוא ומקלל

6 ו ויסקל באבנים את דוד ואת כל עבדי המלך דוד וכל העם וכל הגברים מימינו ומשמאלו

7 ז וכה אמר שמעי בקללו צא צא איש הדמים ואיש הבליעל

8 ח השיב עליך יהוה כל דמי בית שאול אשר מלכת תחתו ויתן יהוה את המלוכה ביד אבשלום בנך והנך ברעתך כי איש דמים אתה

9 ט ויאמר אבישי בן צרויה אל המלך למה יקלל הכלב המת הזה את אדני המלך אעברה נא ואסירה את ראשו  {ס}

10 י ויאמר המלך מה לי ולכם בני צריה כי (כה) יקלל וכי (כי) יהוה אמר לו קלל את דוד ומי יאמר מדוע עשיתה כן  {ס}

11 יא ויאמר דוד אל אבישי ואל כל עבדיו הנה בני אשר יצא ממעי מבקש את נפשי ואף כי עתה בן הימיני הנחו לו ויקלל--כי אמר לו יהוה

12 יב אולי יראה יהוה בעוני (בעיני) והשיב יהוה לי טובה תחת קללתו היום הזה

13 יג וילך דוד ואנשיו בדרך  {ס}  ושמעי הלך בצלע ההר לעמתו הלוך ויקלל ויסקל באבנים לעמתו ועפר בעפר  {פ}

14 יד ויבא המלך וכל העם אשר אתו עיפים וינפש שם

15 טו ואבשלום וכל העם איש ישראל באו ירושלם ואחיתפל אתו

16 טז ויהי כאשר בא חושי הארכי רעה דוד--אל אבשלום ויאמר חושי אל אבשלום יחי המלך יחי המלך

17 יז ויאמר אבשלום אל חושי זה חסדך את רעך למה לא הלכת את רעך

18 יח ויאמר חושי אל אבשלם לא כי אשר בחר יהוה והעם הזה וכל איש ישראל--לא (לו) אהיה ואתו אשב

19 יט והשנית למי אני אעבד--הלוא לפני בנו  כאשר עבדתי לפני אביך כן אהיה לפניך  {פ}

20 כ ויאמר אבשלום אל אחיתפל  הבו לכם עצה מה נעשה

21 כא ויאמר אחיתפל אל אבשלם בוא אל פלגשי אביך אשר הניח לשמור הבית ושמע כל ישראל כי נבאשת את אביך וחזקו ידי כל אשר אתך

22 כב ויטו לאבשלום האהל על הגג ויבא אבשלום אל פלגשי אביו לעיני כל ישראל

23 כג ועצת אחיתפל אשר יעץ בימים ההם כאשר ישאל    (איש) בדבר האלהים כן כל עצת אחיתפל גם לדוד גם לאבשלם  {ס}

1 Dovydui paėjus kiek toliau nuo kalno viršūnės, jį sutiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora asilų, apkrautų dviem šimtais duonos kepalų, šimtu ryšulių džiovintų vynuogių, šimtu ryšulių vasaros vaisių ir odine vyno.

2 Karalius klausė Cibą: "Kam tau visa tai?" Ciba atsakė: "Asilai­ karaliaus namiškiams joti, duona ir vaisiai­jaunuoliams valgyti, o vynas­nusilpusiems dykumoje atgaivinti".

3 Karalius klausė: "Kur yra tavo valdovo sūnus?" Ciba atsakė karaliui: "Jis pasiliko Jeruzalėje, sakydamas: ‘Šiandien Izraelis man sugrąžins mano tėvo karalystę’ ".

4 Karalius tarė Cibai: "Kas buvo Mefi Bošeto, dabar priklauso tau". Ciba atsakė: "Nuolankiai maldauju tave, mano valdove karaliau, leisk man surasti malonę tavo akyse".

5 Karaliui Dovydui atvykus į Bahurimą, Sauliaus giminės vyras Šimis, Geros sūnus, išėjo ir keikė eidamas.

6 Jis mėtė akmenimis Dovydą bei visus jo tarnus; karalius buvo apsuptas žmonių ir karių.

7 Šimis keikdamas sakė: "Išeik, išeik, tu kraugery, Belialo žmogau.

8 Viešpats atmokėjo tau už visą Sauliaus namų kraują, kurio vietoje tu pasidarei karaliumi. Viešpats atidavė karalystę tavo sūnui Abšalomui. Dabar tu patekai nemalonėn, nes esi kraugerys".

9 Cerujos sūnus Abišajas paklausė karaliaus: "Kodėl šitas pastipęs šuo keikia mano valdovą karalių? Leisk man nueiti ir nuimti jam galvą".

10 Karalius atsakė: "Kas man ir jums, Cerujos sūnūs! Jis keikia, kadangi Viešpats jam liepė: ‘Keik Dovydą!’ Kas gali klausti: ‘Kodėl taip darai?’ "

11 Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems tarnams: "Štai mano paties sūnus ieško mano gyvybės. Tuo labiau šis benjaminas. Palikite jį ramybėje, tegul jis keikia, nes jam taip liepė Viešpats.

12 Gal Viešpats pažvelgs į mano sielvartą ir man atmokės geru už jo šiandieninius keiksmus".

13 Dovydas ėjo keliu su savo vyrais, o Šimis­kalno šlaitu šalia jo keikdamas, mėtydamas akmenimis ir barstydamas dulkes.

14 Pagaliau karalius ir visi jo žmonės pavargo ir ten ilsėjosi.

15 Abšalomas su visais žmonėmis atėjo į Jeruzalę; Achitofelis buvo su juo.

16 Arkietis Hušajas, Dovydo draugas, atėjęs pas Abšalomą, tarė: "Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!"

17 Abšalomas paklausė jo: "Ar toks tavo dėkingumas draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?"

18 Hušajas atsakė Abšalomui: "Aš priklausau tam, kurį išrinko Viešpats, Izraelio vyrai ir šitie žmonės.

19 Kam gi aš galėčiau tarnauti, jei ne jo sūnui. Kaip tarnavau tavo tėvui, taip noriu tarnauti tau".

20 Abšalomas tarė Ahitofeliui: "Patark, ką mums daryti?"

21 Ahitofelis tarė Abšalomui: "Įeik pas savo tėvo suguloves, kurias jis paliko namų saugoti. Kai izraelitai sužinos, kad tapai pasibjaurėtinas savo tėvui, visų tavo šalininkų rankos sustiprės".

22 Jie pastatė Abšalomui palapinę ant stogo, o jis, visiems izraelitams matant, įėjo pas savo tėvo suguloves.

23 Tais laikais Ahitofelio patarimas būdavo labai vertinamas, lyg jį duotų pats Dievas. Jo patarimų klausė Dovydas ir Abšalomas.