1 א ודריוש מדיא (מדאה) קבל מלכותא--כבר שנין שתין ותרתין
2 ב שפר קדם דריוש והקים על מלכותא לאחשדרפניא מאה ועשרין--די להון בכל מלכותא
3 ג ועלא מנהון סרכין תלתה די דניאל חד מנהון די להון אחשדרפניא אלין יהבין להון טעמא ומלכא לא להוא נזק
4 ד אדין דניאל דנה הוא מתנצח על סרכיא ואחשדרפניא כל קבל די רוח יתירא בה ומלכא עשית להקמותה על כל מלכותא
5 ה אדין סרכיא ואחשדרפניא הוו בעין עלה להשכחה לדניאל--מצד מלכותא וכל עלה ושחיתה לא יכלין להשכחה כל קבל די מהימן הוא וכל שלו ושחיתה לא השתכחת עלוהי
6 ו אדין גבריא אלך אמרין די לא נהשכח לדניאל דנה כל עלא להן השכחנא עלוהי בדת אלהה {ס}
7 ז אדין סרכיא ואחשדרפניא אלן הרגשו על מלכא וכן אמרין לה דריוש מלכא לעלמין חיי
8 ח אתיעטו כל סרכי מלכותא סגניא ואחשדרפניא הדבריא ופחותא לקימה קים מלכא ולתקפה אסר די כל די יבעא בעו מן כל אלה ואנש עד יומין תלתין להן מנך מלכא--יתרמא לגב אריותא
9 ט כען מלכא תקים אסרא ותרשם כתבא די לא להשניה כדת מדי ופרס די לא תעדא
10 י כל קבל דנה--מלכא דריוש רשם כתבא ואסרא
11 יא ודניאל כדי ידע די רשים כתבא על לביתה וכוין פתיחן לה בעליתה נגד ירושלם וזמנין תלתה ביומא הוא ברך על ברכוהי ומצלא ומודא קדם אלהה כל קבל די הוא עבד מן קדמת דנה {ס}
12 יב אדין גבריא אלך הרגשו והשכחו לדניאל--בעה ומתחנן קדם אלהה
13 יג באדין קרבו ואמרין קדם מלכא על אסר מלכא--הלא אסר רשמת די כל אנש די יבעא מן כל אלה ואנש עד יומין תלתין להן מנך מלכא יתרמא לגוב אריותא ענה מלכא ואמר יציבא מלתא כדת מדי ופרס--די לא תעדא
14 יד באדין ענו ואמרין קדם מלכא--די דניאל די מן בני גלותא די יהוד לא שם עליך (עלך) מלכא טעם ועל אסרא די רשמת וזמנין תלתה ביומא בעא בעותה
15 טו אדין מלכא כדי מלתא שמע שגיא באש עלוהי ועל דניאל שם בל לשיזבותה ועד מעלי שמשא הוא משתדר להצלותה
16 טז באדין גבריא אלך הרגשו על מלכא ואמרין למלכא דע מלכא די דת למדי ופרס די כל אסר וקים די מלכא יהקים לא להשניה
17 יז באדין מלכא אמר והיתיו לדניאל ורמו לגבא די אריותא ענה מלכא ואמר לדניאל אלהך די אנתה (אנת) פלח לה בתדירא הוא ישיזבנך
18 יח והיתית אבן חדה ושמת על פם גבא וחתמה מלכא בעזקתה ובעזקת רברבנוהי די לא תשנא צבו בדניאל
19 יט אדין אזל מלכא להיכלה ובת טות ודחון לא הנעל קדמוהי ושנתה נדת עלוהי
20 כ באדין מלכא בש פ ר big פ /big רא יקום בנגהא ובהתבהלה--לגבא די אריותא אזל
21 כא וכמקרבה לגבא--לדניאל בקל עציב זעק ענה מלכא ואמר לדניאל דניאל עבד אלהא חיא--אלהך די אנתה (אנת) פלח לה בתדירא היכל לשיזבותך מן אריותא
22 כב אדין דניאל עם מלכא מלל מלכא לעלמין חיי
23 כג אלהי שלח מלאכה וסגר פם אריותא--ולא חבלוני כל קבל די קדמוהי זכו השתכחת לי ואף קדמיך (קדמך) מלכא חבולה לא עבדת
24 כד באדין מלכא שגיא טאב עלוהי ולדניאל אמר להנסקה מן גבא והסק דניאל מן גבא וכל חבל לא השתכח בה--די הימן באלהה
25 כה ואמר מלכא והיתיו גבריא אלך די אכלו קרצוהי די דניאל ולגוב אריותא רמו אנון בניהון ונשיהון ולא מטו לארעית גבא עד די שלטו בהון אריותא וכל גרמיהון הדקו
26 כו באדין דריוש מלכא כתב לכל עממיא אמיא ולשניא די דארין (דירין) בכל ארעא--שלמכון ישגא
27 כז מן קדמי שים טעם--די בכל שלטן מלכותי להון זאעין (זיעין) ודחלין מן קדם אלהה די דניאל די הוא אלהא חיא וקים לעלמין ומלכותה די לא תתחבל ושלטנה עד סופא
28 כח משיזב ומצל--ועבד אתין ותמהין בשמיא ובארעא די שיזב לדניאל מן יד אריותא [ (Daniel 6:29) כט ודניאל דנה הצלח במלכות דריוש ובמלכות כורש פרסיא (פרסאה) {פ} ]
1 Darijus nusprendė paskirti karalystėje šimtą dvidešimt vietininkų, kurie būtų paskirstyti po visą karalystę,
2 ir tris jų valdovus, tarp kurių buvo Danielius. Vietininkai turėjo jiems atsiskaityti, kad nebūtų padaryta žalos karalystei.
3 Danielius buvo pranašesnis už visus valdovus ir vietininkus, nes nepaprasta dvasia buvo jame. Karalius galvojo paskirti jį visos karalystės valdovu.
4 Valdovai ir vietininkai ieškojo priežasties Danielių apkaltinti karalystės reikaluose, bet jie nerado jokios priežasties nė kaltės, nes jis buvo ištikimas. Jokio apsileidimo nė kaltės nebuvo surasta jame.
5 Tie vyrai kalbėjo: "Mes nerasime jokios priežasties apkaltinti Danielių, nebent kuo nors iš jo Dievo įstatymo".
6 Valdovai ir vietininkai, susirinkę pas karalių, tarė: "Karaliau Darijau, gyvuok per amžius!
7 Visi karalystės vietininkai, valdovai, kunigaikščiai, patarėjai ir valdytojai susitarė prašyti karaliaus išleisti nutarimą ir jį patvirtinti, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę!
8 Karaliau, išleisk nutarimą ir pasirašyk jį, kad jis nebūtų pakeistas ar atšauktas pagal medų ir persų įstatymą".
9 Karalius Darijus išleido nutarimą ir pasirašė.
10 Kai Danielius sužinojo, kad toks nutarimas pasirašytas, parėjo į savo namus. Aukštutiniame kambaryje langai buvo atidengti į Jeruzalės pusę ir tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo savo Dievui, kaip ir anksčiau darydavo.
11 Tada šitie vyrai susirinko ir rado Danielių, besimeldžiantį ir beprašantį savo Dievą.
12 Atėję pas karalių, jie sakė: "Ar nepaskelbei raštu nutarimo, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų ko nors prašys iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę?" Karalius atsakė: "Tas nutarimas yra tvirtas kaip medų ir persų įstatymas, kuris yra neatšaukiamas!"
13 Jie atsiliepė ir tarė: "Danielius, vienas iš Judo tremtinių, nepaiso tavęs, karaliau, nė tavo nutarimo, kurį pasirašei. Jis tris kartus per dieną meldžiasi!"
14 Karaliui jų žodžiai labai nepatiko. Jis nusprendė išgelbėti Danielių ir ligi saulės laidos stengėsi jį išvaduoti.
15 Tuomet tie vyrai, vėl nuėję pas karalių, tarė jam: "Karaliau, žinok, jog pagal medų ir persų įstatymą kiekvienas sprendimas ir nutarimas, patvirtintas karaliaus, yra nepakeičiamas!"
16 Tada karalius įsakė atvesti Danielių ir įmesti jį į liūtų duobę. Ir karalius tarė Danieliui: "Tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, išgelbės tave!"
17 Buvo atgabentas akmuo ir užristas ant duobės angos. Karalius jį užantspaudavo savo ir didžiūnų žiedais, kad nuosprendis Danieliui nebūtų pakeistas.
18 Po to karalius grįžo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas. Jis nepasikvietė muzikantų ir nemiegojo visą naktį.
19 Auštant karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.
20 Artėdamas prie duobės, jis šaukė verksmingu balsu: "Danieliau! Gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, galėjo tave išgelbėti iš liūtų?"
21 Danielius atsiliepė: "Karaliau, gyvuok per amžius!
22 Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtų nasrus, ir jie nesužeidė manęs, nes Jo akivaizdoje buvau nekaltas. Taip pat ir tau, karaliau, nepadariau jokio nusikaltimo".
23 Karalius labai apsidžiaugė ir įsakė ištraukti Danielių iš duobės. Danielių ištraukus iš duobės, nebuvo rasta ant jo jokio sužeidimo, nes jis tikėjo savo Dievu.
24 Karalius įsakė atvesti anuos vyrus, kurie įskundė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę juos, jų vaikus ir žmonas. Dar nepasiekę duobės dugno, jie buvo liūtų pačiupti ir jų kaulai buvo sutriuškinti.
25 Po to karalius Darijus parašė visų kalbų tautoms ir giminėms, kurios gyveno visoje žemėje: "Ramybė tepadaugėja jums!
26 Aš išleidžiu nutarimą, kad visose mano karalystės valdose žmonės gerbtų ir bijotų Danieliaus Dievo, nes Jis yra gyvas Dievas, pasiliekąs per amžius. Jo karalystė nesunaikinama ir valdžia amžina!
27 Jis gelbsti ir išlaisvina, daro ženklus bei stebuklus danguje ir žemėje. Jis išgelbėjo Danielių iš liūtų nasrų!"
28 Danieliui sekėsi Darijaus ir Kyro, perso, karaliavimo metu.