1 א   משכיל לאסף br האזינה עמי תורתי    הטו אזנכם לאמרי-פי br

2 ב   אפתחה במשל פי    אביעה חידות מני-קדם br

3 ג   אשר שמענו ונדעם    ואבותינו ספרו-לנו br

4 ד   לא נכחד מבניהם--    לדור אחרון מספרים תהלות יהוה br ועזוזו ונפלאתיו    אשר עשה br

5 ה   ויקם עדות ביעקב    ותורה שם בישראל br אשר צוה את-אבותינו--    להודיעם לבניהם br

6 ו   למען ידעו דור אחרון--בנים יולדו    יקמו ויספרו לבניהם br

7 ז   וישימו באלהים כסלם    ולא ישכחו מעללי-אל ומצותיו ינצרו br

8 ח   ולא יהיו כאבותם--    דור סורר ומרה br דור לא-הכין לבו    ולא-נאמנה את-אל רוחו br

9 ט   בני-אפרים נושקי רומי-קשת    הפכו ביום קרב br

10 י   לא שמרו ברית אלהים    ובתורתו מאנו ללכת br

11 יא   וישכחו עלילותיו    ונפלאותיו אשר הראם br

12 יב   נגד אבותם עשה פלא    בארץ מצרים שדה-צען br

13 יג   בקע ים ויעבירם    ויצב-מים כמו-נד br

14 יד   וינחם בענן יומם    וכל-הלילה באור אש br

15 טו   יבקע צרים במדבר    וישק כתהמות רבה br

16 טז   ויוצא נוזלים מסלע    ויורד כנהרות מים br

17 יז   ויוסיפו עוד לחטא-לו--    למרות עליון בציה br

18 יח   וינסו-אל בלבבם--    לשאל-אכל לנפשם br

19 יט   וידברו באלהים    אמרו היוכל אל--לערך שלחן במדבר br

20 כ   הן הכה-צור ויזובו מים--    ונחלים ישטפו br הגם-לחם יוכל תת    אם-יכין שאר לעמו br

21 כא   לכן שמע יהוה--    ויתעבר br ואש נשקה ביעקב    וגם-אף עלה בישראל br

22 כב   כי לא האמינו באלהים    ולא בטחו בישועתו br

23 כג   ויצו שחקים ממעל    ודלתי שמים פתח br

24 כד   וימטר עליהם מן לאכל    ודגן-שמים נתן למו br

25 כה   לחם אבירים אכל איש    צידה שלח להם לשבע br

26 כו   יסע קדים בשמים    וינהג בעזו תימן br

27 כז   וימטר עליהם כעפר שאר    וכחול ימים עוף כנף br

28 כח   ויפל בקרב מחנהו    סביב למשכנתיו br

29 כט   ויאכלו וישבעו מאד    ותאותם יבא להם br

30 ל   לא-זרו מתאותם    עוד אכלם בפיהם br

31 לא   ואף אלהים עלה בהם    ויהרג במשמניהם br ובחורי ישראל    הכריע br

32 לב   בכל-זאת חטאו-עוד    ולא-האמינו בנפלאותיו br

33 לג   ויכל-בהבל ימיהם    ושנותם בבהלה br

34 לד   אם-הרגם ודרשוהו    ושבו ושחרו-אל br

35 לה   ויזכרו כי-אלהים צורם    ואל עליון גאלם br

36 לו   ויפתוהו בפיהם    ובלשונם יכזבו-לו br

37 לז   ולבם לא-נכון עמו    ולא נאמנו בבריתו br

38 לח   והוא רחום יכפר עון--    ולא-ישחית br והרבה להשיב אפו    ולא-יעיר כל-חמתו br

39 לט   ויזכר כי-בשר המה    רוח הולך ולא ישוב br

40 מ   כמה ימרוהו במדבר    יעציבוהו בישימון br

41 מא   וישובו וינסו אל    וקדוש ישראל התוו br

42 מב   לא-זכרו את-ידו    יום אשר-פדם מני-צר br

43 מג   אשר-שם במצרים אתותיו    ומופתיו בשדה-צען br

44 מד   ויהפך לדם יאריהם    ונזליהם בל-ישתיון br

45 מה   ישלח בהם ערב ויאכלם    וצפרדע ותשחיתם br

46 מו   ויתן לחסיל יבולם    ויגיעם לארבה br

47 מז   יהרג בברד גפנם    ושקמותם בחנמל br

48 מח   ויסגר לברד בעירם    ומקניהם לרשפים br

49 מט   ישלח-בם חרון אפו--עברה וזעם וצרה    משלחת מלאכי רעים br

50 נ   יפלס נתיב לאפו    לא-חשך ממות נפשם וחיתם לדבר הסגיר br

51 נא   ויך כל-בכור במצרים    ראשית אונים באהלי-חם br

52 נב   ויסע כצאן עמו    וינהגם כעדר במדבר br

53 נג   וינחם לבטח ולא פחדו    ואת-אויביהם כסה הים br

54 נד   ויביאם אל-גבול קדשו    הר-זה קנתה ימינו br

55 נה   ויגרש מפניהם גוים--    ויפילם בחבל נחלה br וישכן באהליהם    שבטי ישראל br

56 נו   וינסו וימרו את-אלהים עליון    ועדותיו לא שמרו br

57 נז   ויסגו ויבגדו כאבותם    נהפכו כקשת רמיה br

58 נח   ויכעיסוהו בבמותם    ובפסיליהם יקניאוהו br

59 נט   שמע אלהים ויתעבר    וימאס מאד בישראל br

60 ס   ויטש משכן שלו    אהל שכן באדם br

61 סא   ויתן לשבי עזו    ותפארתו ביד-צר br

62 סב   ויסגר לחרב עמו    ובנחלתו התעבר br

63 סג   בחוריו אכלה-אש    ובתולתיו לא הוללו br

64 סד   כהניו בחרב נפלו    ואלמנתיו לא תבכינה br

65 סה   ויקץ כישן אדני    כגבור מתרונן מיין br

66 סו   ויך-צריו אחור    חרפת עולם נתן למו br

67 סז   וימאס באהל יוסף    ובשבט אפרים לא בחר br

68 סח   ויבחר את-שבט יהודה    את-הר ציון אשר אהב br

69 סט   ויבן כמו-רמים מקדשו    כארץ יסדה לעולם br

70 ע   ויבחר בדוד עבדו    ויקחהו ממכלאת צאן br

71 עא   מאחר עלות הביאו    לרעות ביעקב עמו ובישראל נחלתו br

72 עב   וירעם כתם לבבו    ובתבונות כפיו ינחם

1 Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!

2 Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

3 Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,

4 neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.

5 Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,

6 kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

7 kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,

8 kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.

9 Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.

10 Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.

11 Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.

12 Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.

13 Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.

14 Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.

15 Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.

16 Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

17 Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.

18 Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

19 Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: "Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?

20 Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?"

21 Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

22 nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.

23 Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.

24 Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti.

25 Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

26 Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia

27 ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.

28 Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

29 Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

30 Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

31 kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

32 Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.

33 Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje.

34 Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

35 Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

36 Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,

37 jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

38 Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

39 Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

40 Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!

41 Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

42 Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,

43 kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.

44 Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

45 Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

46 Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

47 Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

48 Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

49 Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.

50 Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.

51 Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

52 Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.

53 Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

54 Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.

55 Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

56 Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.

57 Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.

58 Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.

59 Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

60 Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.

61 Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.

62 Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.

63 Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.

64 Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.

65 Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,

66 Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.

67 Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.

68 Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.

69 Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.

70 Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.

71 Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.

72 Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.