1 David adressa à l'Eternel les paroles de ce cantique, lorsque l'Eternel l'eut délivré de la main de tous ses ennemis et de la main de Saül.

2 Il dit: L'Eternel est mon rocher, ma forteresse, mon libérateur.

3 Dieu est mon rocher, où je trouve un abri, Mon bouclier et la force qui me sauve, Ma haute retraite et mon refuge. O mon Sauveur! tu me garantis de la violence.

4 Je m'écrie: Loué soit l'Eternel! Et je suis délivré de mes ennemis.

5 Car les flots de la mort m'avaient environné, Les torrents de la destruction m'avaient épouvanté;

6 Les liens du sépulcre m'avaient entouré, Les filets de la mort m'avaient surpris.

7 Dans ma détresse, j'ai invoqué l'Eternel, J'ai invoqué mon Dieu; De son palais, il a entendu ma voix, Et mon cri est parvenu à ses oreilles.

8 La terre fut ébranlée et trembla, Les fondements des cieux frémirent, Et ils furent ébranlés, parce qu'il était irrité.

9 Il s'élevait de la fumée dans ses narines, Et un feu dévorant sortait de sa bouche: Il en jaillissait des charbons embrasés.

10 Il abaissa les cieux, et il descendit: Il y avait une épaisse nuée sous ses pieds.

11 Il était monté sur un chérubin, et il volait, Il paraissait sur les ailes du vent.

12 Il faisait des ténèbres une tente autour de lui, Il était enveloppé d'amas d'eaux et de sombres nuages.

13 De la splendeur qui le précédait S'élançaient des charbons de feu.

14 L'Eternel tonna des cieux, Le Très-Haut fit retentir sa voix;

15 Il lança des flèches et dispersa mes ennemis, La foudre, et les mit en déroute.

16 Le lit de la mer apparut, Les fondements du monde furent découverts, Par la menace de l'Eternel, Par le bruit du souffle de ses narines.

17 Il étendit sa main d'en haut, il me saisit, Il me retira des grandes eaux;

18 Il me délivra de mon adversaire puissant, De mes ennemis qui étaient plus forts que moi.

19 Ils m'avaient surpris au jour de ma détresse, Mais l'Eternel fut mon appui.

20 Il m'a mis au large, Il m'a sauvé, parce qu'il m'aime.

21 L'Eternel m'a traité selon ma droiture, Il m'a rendu selon la pureté de mes mains;

22 Car j'ai observé les voies de l'Eternel, Et je n'ai point été coupable envers mon Dieu.

23 Toutes ses ordonnances ont été devant moi, Et je ne me suis point écarté de ses lois.

24 J'ai été sans reproche envers lui, Et je me suis tenu en garde contre mon iniquité.

25 Aussi l'Eternel m'a rendu selon ma droiture, Selon ma pureté devant ses yeux.

26 Avec celui qui est bon tu te montres bon, Avec l'homme droit tu agis selon la droiture,

27 Avec celui qui est pur tu te montres pur, Et avec le pervers tu agis selon sa perversité.

28 Tu sauves le peuple qui s'humilie, Et de ton regard, tu abaisses les orgueilleux.

29 Oui, tu es ma lumière, ô Eternel! L'Eternel éclaire mes ténèbres.

30 Avec toi je me précipite sur une troupe en armes, Avec mon Dieu je franchis une muraille.

31 Les voies de Dieu sont parfaites, La parole de l'Eternel est éprouvée; Il est un bouclier pour tous ceux qui se confient en lui.

32 Car qui est Dieu, si ce n'est l'Eternel? Et qui est un rocher, si ce n'est notre Dieu?

33 C'est Dieu qui est ma puissante forteresse, Et qui me conduit dans la voie droite.

34 Il rend mes pieds semblables à ceux des biches, Et il me place sur mes lieux élevés.

35 Il exerce mes mains au combat, Et mes bras tendent l'arc d'airain.

36 Tu me donnes le bouclier de ton salut, Et je deviens grand par ta bonté.

37 Tu élargis le chemin sous mes pas, Et mes pieds ne chancellent point.

38 Je poursuis mes ennemis, et je les détruis; Je ne reviens pas avant de les avoir anéantis.

39 Je les anéantis, je les brise, et ils ne se relèvent plus; Ils tombent sous mes pieds.

40 Tu me ceins de force pour le combat, Tu fais plier sous moi mes adversaires.

41 Tu fais tourner le dos à mes ennemis devant moi, Et j'extermine ceux qui me haïssent.

42 Ils regardent autour d'eux, et personne pour les sauver! Ils crient à l'Eternel, et il ne leur répond pas!

43 Je les broie comme la poussière de la terre, Je les écrase, je les foule, comme la boue des rues.

44 Tu me délivres des dissensions de mon peuple; Tu me conserves pour chef des nations; Un peuple que je ne connaissais pas m'est asservi.

45 Les fils de l'étranger me flattent, Ils m'obéissent au premier ordre.

46 Les fils de l'étranger sont en défaillance, Ils tremblent hors de leurs forteresses.

47 Vive l'Eternel, et béni soit mon rocher! Que Dieu, le rocher de mon salut, soit exalté,

48 Le Dieu qui est mon vengeur, Qui m'assujettit les peuples,

49 Et qui me fait échapper à mes ennemis! Tu m'élèves au-dessus de mes adversaires, Tu me délivres de l'homme violent.

50 C'est pourquoi je te louerai parmi les nations, ô Eternel! Et je chanterai à la gloire de ton nom.

51 Il accorde de grandes délivrances à son roi, Et il fait miséricorde à son oint, A David, et à sa postérité, pour toujours.

1 Dovydas kalbėjo Viešpačiui šios giesmės žodžius tą dieną, kai Viešpats jį išgelbėjo iš visų jo priešų ir iš Sauliaus rankų.

2 Jis sakė: "Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas.

3 Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas. Tu gelbsti mane iš smurto.

4 Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas nuo priešų.

5 Mirties bangos supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.

6 Pragaro kančios apraizgė mane, mirties pinklės laukė manęs.

7 Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, ir mano šauksmas pasiekė Jo ausis.

8 Susvyravo, sudrebėjo žemė, ir dangaus pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Jis užsirūstino.

9 Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.

10 Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.

11 Jis skrido ant cherubo ir lėkė vėjo sparnais;

12 Jį supo tamsūs skliautai, vandenys, tiršti debesys.

13 Nuo spindesio prieš Jį užsidegė žarijos.

14 Viešpats sugriaudė iš dangaus, Aukščiausiojo balsas pasigirdo.

15 Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, žaibais sunaikino juos.

16 Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Viešpaties balso ir Jo rūstybės kvapo.

17 Iš aukštybės Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.

18 Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie nekentė manęs, nes jie buvo stipresni už mane.

19 Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.

20 Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.

21 Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą atmokėjo man.

22 Aš laikiausi Viešpaties kelio ir neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.

23 Jo įsakymai buvo priešais mane, ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.

24 Prieš Jį buvau tyras ir saugojausi, kad nenusikalsčiau.

25 Todėl atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano švarumą Jo akyse.

26 Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam­tobulas,

27 tyram Tu pasirodai tyras, o su sukčiumi elgiesi suktai.

28 Tu gelbsti prispaustuosius, bet išdidžiuosius pažemini.

29 Viešpatie, Tu esi mano žiburys. Viešpats šviečia man tamsumoje.

30 Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu­peršokti sieną.

31 Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.

32 Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?

33 Dievas yra stiprybė ir jėga. Jis padaro mano kelią tobulą.

34 Jis padaro mano kojas kaip stirnos ir iškelia mane į aukštumas.

35 Jis moko mano rankas kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.

36 Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo gerumas išaukštino mane.

37 Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano koja nepaslystų.

38 Aš persekiojau savo priešus ir sunaikinau, nepasukau atgal, jų neišnaikinęs.

39 Aš naikinau juos ir sužeidžiau, kad jie nebegalėjo atsikelti; jie krito man po kojomis.

40 Tu apjuosei mane jėga kovai, atidavei man tuos, kurie kilo prieš mane.

41 Tu palenkei prieš mane priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.

42 Jie ieškojo pagalbos, tačiau jos nebuvo, kreipėsi į Viešpatį, bet Jis neatsiliepė.

43 Aš sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau juos.

44 Tu išgelbėjai mane tautos kovose, man skyrei valdyti pagonis. Tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.

45 Svetimšaliai pasiduos man; kai tik išgirs apie mane, jie paklus man.

46 Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.

47 Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola, išaukštintas tebūna Dievas­mano išgelbėjimo uola.

48 Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas,

49 Jis išgelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau tų, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai iš žiauraus žmogaus.

50 Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių ir giedosiu gyrių Tavo vardui.

51 Jis išgelbėjimo bokštas karaliui; Jis parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius".