1 La parole de l'Eternel me fut adressée, en ces mots:
2 Fils de l'homme, tourne ta face vers les montagnes d'Israël, Et prophétise contre elles!
3 Tu diras: Montagnes d'Israël, Ecoutez la parole du Seigneur, de l'Eternel! Ainsi parle le Seigneur, l'Eternel, Aux montagnes et aux collines, aux ravins et aux vallées: Voici, je fais venir l'épée contre vous, Et je détruirai vos hauts lieux.
4 Vos autels seront dévastés, Vos statues du soleil seront brisées, Et je ferai tomber vos morts devant vos idoles.
5 Je mettrai les cadavres des enfants d'Israël devant leurs idoles, Et je disperserai vos ossements autour de vos autels.
6 Partout où vous habitez, vos villes seront ruinées, Et vos hauts lieux dévastés; Vos autels seront délaissés et abandonnés, Vos idoles seront brisées et disparaîtront, Vos statues du soleil seront abattues, Et vos ouvrages anéantis.
7 Les morts tomberont au milieu de vous, Et vous saurez que je suis l'Eternel.
8 Mais je laisserai quelques restes d'entre vous, Qui échapperont à l'épée parmi les nations, Lorsque vous serez dispersés en divers pays.
9 Vos réchappés se souviendront de moi Parmi les nations où ils seront captifs, Parce que j'aurai brisé leur coeur adultère et infidèle, Et leurs yeux qui se sont prostitués après leurs idoles; Ils se prendront eux-mêmes en dégoût, A cause des infamies qu'ils ont commises, A cause de toutes leurs abominations.
10 Et ils sauront que je suis l'Eternel, Et que ce n'est pas en vain que je les ai menacés De leur envoyer tous ces maux.
11 Ainsi parle le Seigneur, l'Eternel: Frappe de la main, frappe du pied, et dis: Hélas! Sur toutes les méchantes abominations de la maison d'Israël, Qui tombera par l'épée, par la famine et par la peste.
12 Celui qui sera loin mourra de la peste, Celui qui sera près tombera par l'épée, Celui qui restera et sera assiégé périra par la famine. J'assouvirai ainsi ma fureur sur eux.
13 Et vous saurez que je suis l'Eternel, Quand leurs morts seront au milieu de leurs idoles, Autour de leurs autels, Sur toute colline élevée, sur tous les sommets des montagnes, Sous tout arbre vert, sous tout chêne touffu, Là où ils offraient des parfums d'une agréable odeur A toutes leurs idoles.
14 J'étendrai ma main contre eux, Et je rendrai le pays plus solitaire et plus désolé Que le désert de Dibla, Partout où ils habitent. Et ils sauront que je suis l'Eternel.
1 Viešpats kalbėjo:
2 "Žmogaus sūnau, pažvelk į Izraelio kalnus ir pranašauk prieš juos.
3 Sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykitės Viešpaties Dievo žodžio! Taip sako Viešpats Dievas kalvoms ir kalnams, upėms ir slėniams: ‘Aš užleisiu kardą ir sunaikinsiu jūsų aukštumas.
4 Jūsų aukurai bus nugriauti, atvaizdai sutrupinti; jūsų nužudytieji gulės ant žemės prie jūsų stabų.
5 Izraelitų lavonai gulės prie jų stabų. Jūsų kaulai bus išsklaidyti apie aukurus.
6 Jūsų gyvenvietės ir miestai ištuštės, aukštumos bus sunaikintos ir aukurai apleisti, stabai bus sulaužyti ir atvaizdai sutrupinti bei sunaikinti.
7 Nužudytieji kris tarp jūsų ant žemės. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats.
8 Tačiau Aš paliksiu likutį, kurį išgelbėsiu nuo kardo. Jie gyvens išsklaidyti tautose.
9 Išlikusieji, išsklaidyti tarp tautų ir išvesti į nelaisvę, atsimins mane. Aš jų pasileidusią ir nuo manęs nusisukusią širdį palaušiu ir jų akis, paleistuvingai žiūrėjusias į stabus, atversiu, kad jie bjaurėsis patys savęs ir savo piktų darbų.
10 Jie žinos, kad Aš esu Viešpats ir kad mano įspėjimai nebuvo tušti’.
11 Plok delnais, trypk kojomis ir sakyk: ‘Vargas Izraelio namams dėl jų piktybių. Jie žus nuo kardo, bado ir maro.
12 Kas toli gyvena, mirs nuo maro, kas artikris nuo kardo, kas išliks gyvasmirs badu. Taip Aš įvykdysiu savo rūstybę.
13 Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai jų nukautieji gulės tarp stabų, aplink aukurus, kalvose ir ant kalnų, po žaliuojančiais medžiais ir šakotais ąžuolais, kur jie smilkė stabams kvepiančius smilkalus.
14 Aš ištiesiu savo ranką ir padarysiu kraštą tuščią, sunaikinsiu jų gyvenvietes, pradėdamas nuo pietų dykumos iki Diblos miesto. Tada jie žinos, kad Aš esu Viešpats’ ".