1 Job prit la parole et dit:

2 J'ai souvent entendu pareilles choses; Vous êtes tous des consolateurs fâcheux.

3 Quand finiront ces discours en l'air? Pourquoi cette irritation dans tes réponses?

4 Moi aussi, je pourrais parler comme vous, Si vous étiez à ma place: Je vous accablerais de paroles, Je secouerais sur vous la tête,

5 Je vous fortifierais de la bouche, Je remuerais les lèvres pour vous soulager.

6 Si je parle, mes souffrances ne seront point calmées, Si je me tais, en quoi seront-elles moindres?

7 Maintenant, hélas! il m'a épuisé... Tu as ravagé toute ma maison;

8 Tu m'as saisi, pour témoigner contre moi; Ma maigreur se lève, et m'accuse en face.

9 Il me déchire et me poursuit dans sa fureur, Il grince des dents contre moi, Il m'attaque et me perce de son regard.

10 Ils ouvrent la bouche pour me dévorer, Ils m'insultent et me frappent les joues, Ils s'acharnent tous après moi.

11 Dieu me livre à la merci des impies, Il me précipite entre les mains des méchants.

12 J'étais tranquille, et il m'a secoué, Il m'a saisi par la nuque et m'a brisé, Il a tiré sur moi comme à un but.

13 Ses traits m'environnent de toutes parts; Il me perce les reins sans pitié, Il répand ma bile sur la terre.

14 Il me fait brèche sur brèche, Il fond sur moi comme un guerrier.

15 J'ai cousu un sac sur ma peau; J'ai roulé ma tête dans la poussière.

16 Les pleurs ont altéré mon visage; L'ombre de la mort est sur mes paupières.

17 Je n'ai pourtant commis aucune violence, Et ma prière fut toujours pure.

18 O terre, ne couvre point mon sang, Et que mes cris prennent librement leur essor!

19 Déjà maintenant, mon témoin est dans le ciel, Mon témoin est dans les lieux élevés.

20 Mes amis se jouent de moi; C'est Dieu que j'implore avec larmes.

21 Puisse-t-il donner à l'homme raison contre Dieu, Et au fils de l'homme contre ses amis!

22 Car le nombre de mes années touche à son terme, Et je m'en irai par un sentier d'où je ne reviendrai pas.

1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

3 Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

4 Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

5 Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

6 Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

7 Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

8 Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

9 Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

10 Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

11 Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

12 Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

13 Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

14 Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

15 Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

16 Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,

17 nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

18 Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

19 Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

20 Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

21 O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

22 Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama".