1 Job prit de nouveau la parole sous forme sentencieuse et dit:

2 Oh! que ne puis-je être comme aux mois du passé, Comme aux jours où Dieu me gardait,

3 Quand sa lampe brillait sur ma tête, Et que sa lumière me guidait dans les ténèbres!

4 Que ne suis-je comme aux jours de ma vigueur, Où Dieu veillait en ami sur ma tente,

5 Quand le Tout-Puissant était encore avec moi, Et que mes enfants m'entouraient;

6 Quand mes pieds se baignaient dans la crème Et que le rocher répandait près de moi des ruisseaux d'huile!

7 Si je sortais pour aller à la porte de la ville, Et si je me faisais préparer un siège dans la place,

8 Les jeunes gens se retiraient à mon approche, Les vieillards se levaient et se tenaient debout.

9 Les princes arrêtaient leurs discours, Et mettaient la main sur leur bouche;

10 La voix des chefs se taisait, Et leur langue s'attachait à leur palais.

11 L'oreille qui m'entendait me disait heureux, L'oeil qui me voyait me rendait témoignage;

12 Car je sauvais le pauvre qui implorait du secours, Et l'orphelin qui manquait d'appui.

13 La bénédiction du malheureux venait sur moi; Je remplissais de joie le coeur de la veuve.

14 Je me revêtais de la justice et je lui servais de vêtement, J'avais ma droiture pour manteau et pour turban.

15 J'étais l'oeil de l'aveugle Et le pied du boiteux.

16 J'étais le père des misérables, J'examinais la cause de l'inconnu;

17 Je brisais la mâchoire de l'injuste, Et j'arrachais de ses dents la proie.

18 Alors je disais: Je mourrai dans mon nid, Mes jours seront abondants comme le sable;

19 L'eau pénétrera dans mes racines, La rosée passera la nuit sur mes branches;

20 Ma gloire reverdira sans cesse, Et mon arc rajeunira dans ma main.

21 On m'écoutait et l'on restait dans l'attente, On gardait le silence devant mes conseils.

22 Après mes discours, nul ne répliquait, Et ma parole était pour tous une bienfaisante rosée;

23 Ils comptaient sur moi comme sur la pluie, Ils ouvraient la bouche comme pour une pluie du printemps.

24 Je leur souriais quand ils perdaient courage, Et l'on ne pouvait chasser la sérénité de mon front.

25 J'aimais à aller vers eux, et je m'asseyais à leur tête; J'étais comme un roi au milieu d'une troupe, Comme un consolateur auprès des affligés.

1 Jobas tęsė savo palyginimą:

2 "O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

3 Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

4 kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

5 Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

6 kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

7 Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

8 jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

9 kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

10 Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

11 Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

12 nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

13 To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

14 Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

15 Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

16 Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

17 Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

18 Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

19 Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

20 Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

21 Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

22 Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

24 Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

25 Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas".