1 Eliphaz de Théman prit la parole et dit:

2 Si nous osons ouvrir la bouche, en seras-tu peiné? Mais qui pourrait garder le silence?

3 Voici, tu as souvent enseigné les autres, Tu as fortifié les mains languissantes,

4 Tes paroles ont relevé ceux qui chancelaient, Tu as affermi les genoux qui pliaient.

5 Et maintenant qu'il s'agit de toi, tu faiblis! Maintenant que tu es atteint, tu te troubles!

6 Ta crainte de Dieu n'est-elle pas ton soutien? Ton espérance, n'est-ce pas ton intégrité?

7 Cherche dans ton souvenir: quel est l'innocent qui a péri? Quels sont les justes qui ont été exterminés?

8 Pour moi, je l'ai vu, ceux qui labourent l'iniquité Et qui sèment l'injustice en moissonnent les fruits;

9 Ils périssent par le souffle de Dieu, Ils sont consumés par le vent de sa colère,

10 Le rugissement des lions prend fin, Les dents des lionceaux sont brisées;

11 Le lion périt faute de proie, Et les petits de la lionne se dispersent.

12 Une parole est arrivée furtivement jusqu'à moi, Et mon oreille en a recueilli les sons légers.

13 Au moment où les visions de la nuit agitent la pensée, Quand les hommes sont livrés à un profond sommeil,

14 Je fus saisi de frayeur et d'épouvante, Et tous mes os tremblèrent.

15 Un esprit passa près de moi.... Tous mes cheveux se hérissèrent....

16 Une figure d'un aspect inconnu était devant mes yeux, Et j'entendis une voix qui murmurait doucement:

17 L'homme serait-il juste devant Dieu? Serait-il pur devant celui qui l'a fait?

18 Si Dieu n'a pas confiance en ses serviteurs, S'il trouve de la folie chez ses anges,

19 Combien plus chez ceux qui habitent des maisons d'argile, Qui tirent leur origine de la poussière, Et qui peuvent être écrasés comme un vermisseau!

20 Du matin au soir ils sont brisés, Ils périssent pour toujours, et nul n'y prend garde;

21 Le fil de leur vie est coupé, Ils meurent, et ils n'ont pas acquis la sagesse.

1 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2 "Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

3 Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4 Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

5 Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

6 Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

7 Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

8 Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

9 Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

10 Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

11 Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

12 Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

13 Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

14 mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

15 Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

16 Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

17 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

18 Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

19 Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

20 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.

21 Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ".