1 Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje.

2 Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus,

3 nes aprengti nebūsime nuogi.

4 Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta.

5 Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą.

6 Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose­kūne, mes nesame su Viešpačiu,—

7 mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,—

8 tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu.

9 Todėl mes siekiame,­tiek nebūdami, tiek būdami su Juo,­Jam patikti.

10 Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė­gera ar bloga.

11 Todėl, pažindami Viešpaties baimę, mes stengiamės įtikinti žmones. Dievui mes esame atviri, tikiuosi, kad esame atviri ir jūsų sąžinėms.

12 Neprisistatome jums iš naujo, bet duodame progą pasigirti mumis, kad turėtumėte, ką sakyti žmonėms, besigiriantiems savo išore, o ne širdimi.

13 Jei mes išprotėję­tai Dievui; jei esame sveiko proto­tai dėl jūsų.

14 Nes Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę.

15 O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė.

16 Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną. Jei mes ir pažinome Kristų pagal kūną, tai dabar taip Jo nebepažįstame.

17 Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena­ praėjo, štai visa tapo nauja.

18 O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą.

19 Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį.

20 Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: "Susitaikinkite su Dievu!"

21 Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.

1 E matau ana hoki tatou, ki te wahia to tatou whare wharau, te mea whenua nei, he whare ano to tatou, he mea hanga na te Atua, ehara i te whare hanga e te ringa, he mea mau tonu, i nga rangi.

2 He pono hoki i tenei e aue ana tatou, e hiahia ana ki to tatou whare o te rangi hei kakahu mo tatou:

3 Mehemea ia ki te whai kakahu tatou, e kore e rokohanga mai e noho tahanga ana.

4 Kei te aue hoki tatou, te hunga i tenei whare wharau, i te taimaha: ehara i te mea e hiahia ana kia unuhia o tatou nei, engari kia kakahuria iho kia horomia ai te mea matemate e te ora.

5 Na, ko te kaihanga i a tatou mo taua mea nei ano, ko te Atua, nana nei hoki i homai ki a tatou te wahi tuatahi, ara te Wairua.

6 No reira i te mea e maia tonu ana tatou, e matau ana hoki, i a tatou e noho nei i te tinana, he mea motu ke mai i te Ariki ta tatou noho:

7 Ko ta tatou haere hoki kei runga i te whakapono, kahore i runga i te titiro;

8 E mea ana ahau, e maia ana ano tatou, ko ta tatou hoki e tino pai ai, kia noho motu ke i te tinana, kia noho ai i te Ariki.

9 Koia hoki tatou ka whai nei, ahakoa i konei e noho ana, ahakoa e noho ke ana, kia ahuarekaina mai tatou e ia.

10 Kua takoto hoki te tikanga kia kitea tatou katoa ki mua i te nohoanga whakawa o te Karaiti; kia riro mai ai i tenei, i tenei, nga mea i mahia i te tinana, kia rite hoki ki tana i mahi ai, ahakoa pai, ahakoa kino.

11 Na, ka matau nei matou ki te wehi o te Atua, ka kukume matou i nga tangata, otira e kitea ana ano matou e te Atua; a e u ana toku whakaaro, kua kitea ano matou e o koutou hinengaro.

12 Ehara i te mea e whakapai ana ano matou i a matou ki a koutou, engari e korero ana hei hoatu i te take ki a koutou e whakamanamana ai koutou ki a matou, kia ai ai he mea hei whakautu ma koutou ki te hunga e whakamanamana ana ki to te kanohi, kah ore ki to te ngakau.

13 Ahakoa hoki porangi matou, hei mea ia mo te Atua: ahakoa ranei tika o matou mahara, hei mea mo koutou.

14 E akiakina ana hoki matou e te aroha o te Karaiti; i a matou e whakaaro ana i tenei, kotahi i mate mo te katoa, no reira he hunga mate te katoa;

15 I mate hoki ia mo te katoa, kia kaua ai te hunga e ora ana e ora mo ratou ano a muri ake nei, engari mo tenei i mate nei mo ratou, a i ara ake ano.

16 No reira a mua ake nei e kore matou e matau ki te tangata, ara ki tona kikokiko: ae ra, ahakoa matau matou ki a te Karaiti, ara ki tona kikokiko, otiia e kore matou e matau pena ki a ia a mua ake nei.

17 Na ki te mea kei roto i a te Karaiti tetahi, he mahinga hou ia: kua pahemo nga mea tawhito, na kua hou nga mea katoa.

18 Ko te putake ia o nga mea katoa ko te Atua, i hohou nei i ta tatou rongo ki a ia i runga i a te Karaiti, a homai ana e ia ki a matou te minitatanga o te houhanga rongo;

19 Ara, i roto te Atua i a te Karaiti e hohou ana i ta te ao rongo ki a ia, kore ake e whakairia ki a ratou o ratou he; a kua tukua mai ki a matou te kupu mo te houhanga rongo.

20 Na he karere matou na te Karaiti, me te mea ano ko te Atua tenei kei roto i a matou e karanga ana; ko matou hei whakakapi mo te Karaiti ki te tohe atu kia koutou, kia hohia ta koutou rongo ki te Atua.

21 Ko ia, kihai nei i matau ki te hara, meinga ana hei hara mo tatou, kia meinga ai tatou ko te tika o te Atua i roto i a ia.