1 Prieš mirtį Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui:

2 "Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir tikras vyras.

3 Saugok Viešpaties, savo Dievo, nurodymus, vaikščiok Jo keliais, laikykis Jo nuostatų, įsakymų, įstatymų ir įspėjimų, surašytų Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visur ir visuomet,

4 kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis man kalbėjo: ‘Jei tavo sūnūs ištikimai vaikščios mano keliais, visa širdimi ir siela pasitikės manimi, tai tavo palikuonys valdys Izraelį’.

5 Be to, tu žinai, ką padarė man Cerujos sūnus Joabas, kaip jis nužudė abu Izraelio kariuomenės vadus: Nero sūnų Abnerą ir Jetero sūnų Amasą. Jis nužudė juos, taikos metu praliedamas karo kraują, ir sutepė nekaltu krauju savo diržą ir kurpes.

6 Pasielk su juo pagal savo išmintį ir neleisk jam ramiai numirti.

7 Būk malonus gileadito Barzilajaus sūnums, leisk jiems valgyti prie savo stalo, nes jie mane pasitiko, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo.

8 Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, mane smarkiai keikė tą dieną, kai ėjau į Machanaimą. Bet jis atėjo manęs pasitikti prie Jordano, ir aš jam prisiekiau Viešpačiu, sakydamas: ‘Aš nežudysiu tavęs’.

9 Nepalik jo nenubaudęs. Tu esi išmintingas vyras ir žinosi, kaip su juo pasielgti, kad jo žili plaukai kruvini į kapą nueitų".

10 Dovydas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste.

11 Dovydas valdė Izraelį keturiasdešimt metų. Septynerius metus jis karaliavo Hebrone ir trisdešimt trejus metus Jeruzalėje.

12 Saliamonas atsisėdo į savo tėvo Dovydo sostą, ir jo karalystė labai sustiprėjo.

13 Kartą Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. Ji klausė: "Ar atėjai taikingai?" Jis atsakė: "Taikingai".

14 Ir pridūrė: "Aš turiu tau kai ką pasakyti". Ji tarė: "Sakyk".

15 Adonijas tarė: "Tu žinai, kad aš turėjau valdyti Izraelį ir visas Izraelis to laukė. Tačiau viskas kitaip išėjo ir karalystė teko mano broliui, nes taip buvo Viešpaties skirta.

16 Neatmesk mano prašymo". Ji tarė: "Sakyk".

17 Jis sakė: "Prašau, pakalbėk su karaliumi Saliamonu. Jis tikrai išklausys tave ir leis man vesti šunemietę Abišagą".

18 Batšeba atsakė: "Gerai, aš pakalbėsiu su karaliumi dėl tavęs".

19 Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti už Adoniją. Karalius atsistojęs pasitiko ją ir nusilenkė jai. Tada atsisėdo į savo sostą, o karaliaus motinai buvo skirta vieta jo dešinėje.

20 Ji tarė: "Aš atėjau pas tave su mažu prašymu, karaliau. Neatsakyk man!" Karalius jai tarė: "Prašyk, motin! Aš neatsakysiu tau".

21 Ji tarė: "Leisk Adonijui, savo broliui, vesti šunemietę Abišagą".

22 Karalius Saliamonas atsakė savo motinai: "Kodėl tu prašai Adonijui tik šunemietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės, nes jis yra mano vyresnysis brolis ir su juo yra kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas".

23 Karalius Saliamonas prisiekė Viešpačiu: "Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei šitas jo prašymas nekainuos Adonijui gyvybės.

24 Kaip gyvas Viešpats, kuris man suteikė karalystę, pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir įkūrė man namus, kaip buvo pažadėjęs, šiandien Adonijas mirs".

25 Karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, kuris nužudė Adoniją.

26 Kunigui Abjatarui karalius įsakė: "Eik į Anatotą, į savo žemę. Nors esi nusipelnęs mirties, bet šiandien nebausiu tavęs mirtimi, nes tu nešiojai Viešpaties Dievo skrynią mano tėvo Dovydo laikais ir kentėjai su juo visus vargus, kuriuos jis kentėjo".

27 Saliamonas pašalino Abjatarą iš kunigo tarnystės. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie Elio giminę Šilojuje.

28 Kai ta žinia pasiekė Joabą, jis nubėgo į Viešpaties palapinę ir nusitvėrė už aukuro ragų. Joabas buvo išvien su Adoniju, nors Abšalomo jis nerėmė.

29 Kai karaliui Saliamonui pranešė, kad Joabas pabėgo į Viešpaties palapinę ir stovi šalia aukuro, Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają ir įsakė nužudyti Joabą.

30 Benajas, atėjęs prie Viešpaties palapinės, jam tarė: "Karalius įsako: ‘Išeik!’ " Bet Joabas atsakė: "Neisiu, bet mirsiu čia". Tada Benajas pranešė karaliui, ką Joabas atsakė.

31 Karalius jam atsakė: "Daryk, kaip jis sakė: nužudyk jį ir palaidok, kad būtų pašalintas Joabo nekaltai pralietas kraujas nuo manęs ir mano tėvo namų.

32 Viešpats jo kraują grąžins ant jo galvos, nes jis, mano tėvui nežinant, nužudė du vyrus, teisesnius ir geresnius už save: Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą.

33 Jų kraujas sugrįš ant Joabo galvos ir ant jo palikuonių per amžius, bet Dovydui, jo palikuonims, namams ir sostui tebūna nuo Viešpaties amžina ramybė" .

34 Jehojados sūnus Benajas nuėjo, nužudė jį ir palaidojo jam priklausančioje žemėje dykumoje.

35 Karalius paskyrė jo vieton kariuomenės vadu Jehojados sūnų Benają, o kunigą Cadoką­į Abjataro vietą.

36 Po to karalius pasikvietė Šimį ir jam sakė: "Pasistatyk namus Jeruzalėje, čia gyvenk ir niekur neišeik.

37 Jei kurią dieną išeisi ir pereisi Kidrono upelį, tikrai mirsi. Tavo kraujas bus ant tavo paties galvos".

38 Šimis atsakė karaliui: "Gerai pasakyta. Kaip mano valdovas karalius įsakė, taip aš darysiu". Šimis ilgai gyveno Jeruzalėje.

39 Po trejų metų du Šimio tarnai pabėgo pas Maakos sūnų Achišą, Gato karalių. Kai Šimiui pranešė, kad jo tarnai Gate,

40 jis, pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą savo tarnų ieškoti; ir Šimis, juos suradęs, parsivedė iš Gato.

41 Saliamonui buvo pranešta, kad Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir grįžo.

42 Karalius pasikvietė Šimį ir jam tarė: "Ar aš neprisaikdinau tavęs Viešpačiu, kad tą dieną, kai tu iš Jeruzalės išeisi ir kur nors išvyksi, tikrai mirsi? Tu man sakei: ‘Gerai pasakyta’.

43 Kodėl nesilaikei Viešpaties priesaikos ir mano įsakymo, kurį tau buvau davęs?

44 Tu žinai nedorybes, kurias padarei mano tėvui Dovydui. Viešpats sugrąžins tavo nedorybes ant tavo galvos.

45 Karalius Saliamonas bus palaimintas ir Dovydo sostas bus įtvirtintas Viešpaties akivaizdoje per amžius".

46 Karalius įsakė Jehojados sūnui Benajui, ir jis išėjęs užmušė Šimį. Karalystė buvo įtvirtinta Saliamono rankose.

1 Aproximaram-se os dias em que Davi havia de morrer, e deu ele ordem a seu filho Salomão, dizendo:

2 Eu vou indo pelo caminho de toda a terra. Esforça-te, porta-te varonilmente

3 e cumpre o serviço que é devido a Jeová teu Deus, andando pelos seus caminhos, guardando os seus estatutos, os seus mandamentos e os seus juízos, e os seus testemunhos, conforme está escrito na lei de Moisés, para que prosperes em tudo o que fizeres, e por onde quer que fores,

4 a fim de que Jeová confirme a sua palavra que falou acerca de mim, dizendo: Se teus filhos vigiarem sobre os seus caminhos, andando diante de mim em verdade, de todo o seu coração e de toda a sua alma, não te faltará, disse ele, sucessor ao trono de Israel.

5 Tu sabes também o que me fez Joabe, filho de Zeruia, a saber, o que fez aos dois generais do exército, a Abner, filho de Ner, e a Amasa, filho de Jeter, aos quais ele matou, e em tempo de paz derramou o sangue de guerra, tingindo o cinto que trazia sobre os rins, e os sapatos que tinha nos pés.

6 Faze conforme a tua sabedoria e não permitas que as suas cãs desçam em paz à sepultura.

7 Porém usa de misericórdia com os filhos de Barzilai gileadita, e sejam eles do número dos que comem à tua mesa, porque assim se houveram comigo, quando eu fugia de diante de Absalão, teu irmão.

8 Eis que também contigo está Simei, filho de Gera, homem benjamita, de Baurim, que me amaldiçoou com uma cruel maldição no dia em que eu ia a Maanaim. Mas ele desceu a encontrar-se comigo junto ao Jordão, e eu lhe jurei por Jeová, dizendo: Não te matarei à espada.

9 Agora não o tenhas por inocente, porque és homem sábio; saberás o que lhe hás de fazer, e farás que as suas cãs não desçam sem sangue à sepultura.

10 Davi dormiu com seus pais, e foi sepultado na cidade de Davi.

11 Os dias que Davi reinou sobre Israel, foram quarenta anos: em Hebrom reinou sete anos, e em Jerusalém reinou trinta e três anos.

12 Salomão sentou-se no trono de seu pai Davi, e o seu reino fortificou-se sobremaneira.

13 Então foi Adonias, filho de Hagite, ter com Bate-Seba, mãe de Salomão, que lhe perguntou: É de paz a tua vinda? Respondeu ele: É de paz.

14 E acrescentou: Tenho alguma cousa que te dizer. Ela tornou: Dize-a.

15 Então ele disse: Tu sabes que o reino era meu, e que todo o Israel me tinha escolhido com preferência para reinar; contudo o reino foi transferido e passou a ser de meu irmão, porque Jeová lho deu.

16 Agora uma só cousa te peço, não ma recuses. Ela lhe disse: Fala.

17 Ele disse: Fala ao rei Salomão (pois não to recusará) que me dê por mulher a Abisague sunamita.

18 Bate-Seba respondeu: Pois bem, eu falarei por ti ao rei.

19 Portanto Bate-Seba foi ter com o rei Salomão, para lhe falar por Adonias. O rei levantou-se para a receber, e fez-lhe uma reverência, sentou-se no seu trono, e mandou pôr um trono para a rainha-mãe, que se assentou à sua direita.

20 Disse ela: É só uma pequena cousa que eu te peço; não ma recuses. O rei respondeu-lhe: Pede, minha mãe; pois não ta recusarei.

21 Ela disse: Dê-se Abisague sunamita por mulher a Adonias, teu irmão.

22 Respondeu o rei Salomão à sua mãe: Por que pedes tu a Abisague sunamita para Adonias? pede também para ele o reino (pois é meu irmão mais velho), sim para ele, e para o sacerdote Abiatar, e para Joabe, filho de Zeruia.

23 Jurou o rei Salomão por Jeová, dizendo: Assim me faça Deus, e ainda mais, se Adonias não falou esta palavra contra a sua própria vida.

24 Agora juro pela vida de Jeová que me estabeleceu, e me colocou no trono de Davi, meu pai, fazendo-me uma casa, como prometeu, que hoje será morto Adonias.

25 O rei Salomão deu ordem a Benaia, filho de Joiada, o qual o agrediu de modo que morreu.

26 Disse também o rei ao sacerdote Abiatar: Vai-te para Anatote, para os teus campos; porque és digno de morte. Eu te não tirarei a vida hoje, porque levaste a arca do Senhor Jeová diante de meu pai Davi, e porque foste afligido em todas as aflições de meu pai.

27 Expulsou Salomão a Abiatar, para que não fosse sacerdote de Jeová, a fim de se cumprir a palavra que Jeová tinha proferido em Silo acerca da casa de Eli.

28 Chegando esta notícia a Joabe (pois Joabe tinha seguido o partido de Adonias, ainda que não seguiu o de Absalão), fugiu ele para a Tenda de Jeová, e abraçou-se com os chifres do altar.

29 Foi dito ao rei Salomão: Joabe fugiu para a Tenda de Jeová, e eis que está junto ao altar. Salomão mandou a Benaia, filho de Joiada, dizendo: Vai, fere-o.

30 Foi Benaia à Tenda de Jeová e disse-lhe: Assim diz o rei: Sai para fora. Respondeu Joabe: Não sairei, porém hei de morrer aqui. Benaia deu parte disto ao rei, dizendo: Assim falou Joabe e assim me respondeu.

31 Disse-lhe o rei: Faze como ele te disse. Mata-o e sepulta-o, para que tires de sobre mim e de sobre a casa de meu pai o sangue que Joabe sem causa derramou.

32 Jeová fará recair o sangue dele sobre a sua cabeça, porque deu sobre dois homens mais justos e melhores do que ele e, sem meu pai Davi o saber, matou à espada a Abner, filho de Ner, e general do exército de Israel, e a Amasa, filho de Jeter e general do exército de Judá.

33 Assim o sangue destes recairá para sempre sobre a cabeça de Joabe, e sobre a cabeça da sua descendência; mas a Davi, e à sua descendência, e à sua casa, e ao seu trono, dê Jeová paz para sempre.

34 Subiu Benaia, filho de Joiada, agrediu a Joabe, e matou-o. Joabe foi sepultado em sua casa no deserto.

35 Em lugar dele constituiu o rei por general do exército, a Benaia, filho de Joiada, e em lugar de Abiatar constituiu o rei por sacerdote a Zadoque.

36 Mandou o rei também chamar a Simei, e disse-lhe: Edifica-te uma casa em Jerusalém, e habita aí, daí não saias nem para uma nem para outra parte.

37 Pois fica sabendo que, no dia em que saires, e passares a torrente de Cedrom, sem falta hás de morrer. O teu sangue recairá sobre a tua cabeça.

38 Respondeu Simei ao rei: Boa é essa palavra. Como disse o rei meu senhor, assim fará o teu servo. Simei habitou em Jerusalém muitos dias.

39 Ao fim de três anos fugiram dois dos servos de Simei para Aquis, filho de Maaca, rei de Gate. Disseram a Simei: Eis que os teus servos estão em Gate.

40 Levantou-se Simei, albardou o seu jumento, e foi a Gate ter com Aquis em busca dos seus servos; assim foi Simei e trouxe de Gate os seus servos.

41 Avisou-se a Salomão que Simei tinha ido de Jerusalém a Gate, e que tinha voltado.

42 Então mandou o rei chamar a Simei e lhe disse: Não te fiz eu jurar por Jeová, e não te protestei, dizendo: Fica sabendo que, no dia em que saires, e andares onde quer que seja, sem falta hás de morrer? e tu me respondeste: Boa é essa palavra que acabo de ouvir.

43 Por que não guardaste logo o juramento de Jeová, e a ordem que te dei?

44 Disse mais o rei a Simei: Tu sabes, e o teu coração reconhece, toda a maldade que fizeste a Davi meu pai; por isso Jeová te fará recair sobre a cabeça a tua maldade.

45 O rei Salomão será abençoado, e o trono de Davi será estabelecido perante Jeová para sempre.

46 O rei deu ordem a Benaia, filho de Joiada; este saiu, e agrediu a Simei, de modo que morreu. Estabeleceu-se o reino na mão de Salomão.