1 Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi.
2 Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?
3 Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes.
4 Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes.
5 Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: "Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną.
6 Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.
7 Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ "
8 Anksčiau pasakęs: "Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai",jos aukojamos pagal Įstatymą,
9 paskui paskelbė: "Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios". Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita.
10 Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.
11 Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių.
12 O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje,
13 nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų.
14 Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.
15 Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi:
16 "Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms,sako Viešpats:Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse,
17 ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau nebeprisiminsiu".
18 O kur jos atleistos, ten nebereikia atnašos už nuodėmę.
19 Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo
20 nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną,
21 ir turėdami didį Kunigą Dievo namams,
22 artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!
23 Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo.
24 Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.
25 Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.
26 Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes,
27 bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus.
28 Jei kas atstumia Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trims liudytojams paliudijus.
29 Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią!
30 Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: "Mano kerštas, Aš atsilyginsiu, sako Viešpats". Ir vėl: "Viešpats teis savo tautą".
31 Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!
32 Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą,
33 tiek patys išstatyti viešam reginiui su paniekinimais ir smurtu, tiek būdami dalininkai tų, su kuriais buvo taip elgiamasi.
34 Jūs užjautėte mane, kalinį, ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą.
35 Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!
36 Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.
37 Nes "dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.
38 Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės".
39 Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą.
1 Visto que a Lei tem a sombra dos bens vindouros, não a mesma imagem das coisas, nunca pode, pelos mesmos sacrifícios que eles oferecem continuamente de ano em ano, fazer perfeitos aos que se chegam a Deus.
2 De outra sorte não teriam cessado de se oferecer, porque os adoradores, tendo sido uma vez purificados, não teriam tido mais consciência de pecados?
3 Nestes sacrifícios, porém, há recordação de pecados todos os anos;
4 pois é impossível que sangue de touros e de bodes tire pecados.
5 Por isso entrando no mundo, diz: Sacrifício e oferta não quiseste, Mas corpo me formaste;
6 Não te deleitaste em holocaustos e sacrifícios pelos pecados.
7 Então eu disse: Eis aqui venho (No rol do livro está escrito de mim) Para fazer, ó Deus, a tua vontade.
8 Dizendo acima que sacrifícios e ofertas e holocaustos e sacrifícios pelo pecado não quiseste, nem te deleitaste neles (os quais são oferecidos segundo a Lei),
9 então disse: Eis aqui venho para fazer a tua vontade. Tira o primeiro para estabelecer o segundo.
10 Na qual vontade temos sido santificados pela oferta do corpo de Jesus Cristo feita uma vez para sempre.
11 Na verdade todo o sacerdote se apresenta dia após dia, ministrando e oferecendo muitas vezes os mesmos sacrifícios, os quais nunca podem tirar pecados;
12 mas este, havendo oferecido para sempre um só sacrifício pelos pecados, sentou-se à destra de Deus,
13 daí em diante esperando até que os seus inimigos sejam postos por escabelo dos seus pés.
14 Pois com uma só oferta tem aperfeiçoado para sempre aos que são santificados.
15 O Espírito Santo também nos testifica, porque depois de haver dito:
16 Esta é a aliança que farei com eles Depois daqueles dias, diz o Senhor: Imprimindo as minhas leis nos seus corações, Eu as escreverei sobre a mente deles, acrescenta:
17 Dos seus pecados e das suas iniqüidades não me lembrarei mais.
18 Ora onde há remissão destes, não há mais oferta pelo pecado.
19 Portanto, irmãos, tendo confiança de entrarmos no santo lugar pelo sangue de Jesus,
20 pelo caminho que nos inaugurou, caminho novo e de vida, pelo véu, isto é, pela sua carne,
21 e tendo um grande sacerdote sobre a casa de Deus,
22 cheguemo-nos com coração sincero em plena certeza da fé, tendo os nossos corações purificados de uma consciência má e lavados os nossos corpos com água pura;
23 firmes guardemos inabalável a confissão da nossa esperança, porque fiél é o que fez a promessa,
24 e consideremo-nos uns aos outros, para nos estimularmos ao amor e às boas obras,
25 não abandonando a nossa congregação, como é costume de alguns, mas exortando uns aos outros, e tanto mais quanto vedes chegar o dia.
26 Pois se pecamos voluntariamente, depois de termos recebido o pleno conhecimento da verdade, já não resta mais sacrifício pelos pecados,
27 senão uma certa expectação terrível do juízo e um ardor de fogo que há de devorar aos adversários.
28 Aquele que transgride a Lei de Moisés, sendo-lhe provado com duas ou três testemunhas, morre sem misericórdia;
29 de quanto mais severo castigo, pensais vós, será julgado digno aquele que calca aos pés o Filho de Deus e tem em conta de profano o sangue da aliança, com que foi santificado, e ultraja ao Espírito da graça?
30 Pois conhecemos aquele que disse: Minha é a vingança, eu retribuirei; e outra vez: O Senhor julgará ao seu povo.
31 Horrenda coisa é cair nas mãos do Deus vivo.
32 Lembrai-vos, porém, dos dias anteriores, em que, depois que fostes iluminados, padecestes um grande conflito de sofrimentos;
33 pois por um lado fostes feitos um espetáculo tanto por ludibrios como por aflições, e por outro tendes-vos tornado companheiros dos que foram assim tratados.
34 Pois não só vos compadecestes dos encarcerados, mas aceitastes com gozo o despojo de vossos bens, conhecendo que vós vos tendes a vós mesmos como uma possessão mais excelente e durável.
35 Não lanceis fora, portanto, a vossa confiança, a qual tem uma grande recompensa.
36 Pois tendes necessidade da perseverança para que, tendo feito a vontade de Deus, alcanceis a promessa.
37 Pois ainda em bem pouco tempo Aquele que há de vir, virá, e não tardará;
38 Mas o meu justo viverá da fé, E se ele recuar, nele não tem prazer a minha alma.
39 Mas nós não somos dos que retrocedem para perdição; mas dos que têm a fé para a salvação da alma.