1 Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
2 Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį,
3 žinodamas, kad Tėvas visa atidavęs į Jo rankas ir kad Jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą,
4 Jėzus pakilo nuo stalo, nusivilko viršutinius drabužius ir persijuosė rankšluosčiu.
5 Po to įpylė vandens į praustuvą ir ėmė plauti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
6 Taip Jis priėjo prie Simono Petro. Šis Jam tarė: "Viešpatie, nejaugi Tu plausi man kojas?"
7 Jėzus jam atsakė: "Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi".
8 Petras atsiliepė: "Tu neplausi man kojų per amžius!" Jėzus jam atsakė: "Jei nenuplausiu tavęs, neturėsi dalies su manimi".
9 Tada Simonas Petras sušuko: "Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!"
10 Jėzus jam atsakė: "Kas nuplautas, tam reikia tik kojas nusiplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, bet ne visi".
11 Nes Jis žinojo, kas Jį išduos, ir todėl sakė: "Jūs ne visi švarūs".
12 Nuplovęs jų kojas, Jis užsivilko drabužius ir atsisėdęs paklausė: "Ar supratote, ką jums padariau?
13 Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes Aš Tas esu.
14 Jei tad AšViešpats ir Mokytojasnuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti.
15 Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau.
16 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.
17 Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi.
18 Ne apie jus visus tai sakau. Aš žinau, ką išsirinkau, bet turi išsipildyti Raštas: ‘Tas, kuris valgo su manimi duoną, pakėlė virš manęs savo kulną’.
19 Sakau jums dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu.
20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė".
21 Tai pasakęs, Jėzus, sukrėstas dvasioje, tarė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!"
22 Tada mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą, nesusivokdami, apie kurį Jis taip pasakė.
23 Vienas iš Jo mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės.
24 Simonas Petras pamojo jam, kad šis paklaustų, apie kurį Jis kalba.
25 Tasai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: "Kas jis, Viešpatie?"
26 Jėzus atsiliepė: "Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį duonos". Ir, pamirkęs duoną, Jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui.
27 Ir po šio kąsnio įėjo į jį šėtonas. Tada Jėzus jam pasakė: "Ką darai, daryk greičiau!"
28 Bet nė vienas iš esančių prie stalo nesuprato, kodėl Jis jam taip pasakė.
29 Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie manė, jog Jėzus jam liepė: "Nupirk, ko mums reikia šventei", arba kad jis duotų ką nors vargšams.
30 Taigi, paėmęs duonos kąsnį, anas tuojau išėjo. Buvo naktis.
31 Jam išėjus, Jėzus prabilo: "Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas Jame.
32 O jeigu Dievas pašlovintas Jame, tai Dievas pašlovins Jį savyje,bematant Jį pašlovins".
33 "Vaikeliai, Aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką žydams pasakiau: kur Aš einu, jūs negalite nueiti.
34 Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.
35 Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus".
36 Simonas Petras Jį paklausė: "Viešpatie, kur Tu eini?" Jėzus atsakė: "Kur Aš einu, tu dabar negali paskui mane sekti, bet vėliau nuseksi mane".
37 Petras vėl klausė: "Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!"
38 Jėzus atsakė: "Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!"
1 Antes da festa da páscoa, sabendo Jesus que era chegada a sua hora de passar deste mundo ao Pai, tendo amado os seus que estavam no mundo, amou-os até o fim.
2 Durante a ceia, como o Diabo havia já posto no coração de Judas Iscariotes, filho de Simão, que traísse a Jesus,
3 sabendo este que o Pai tudo pusera nas suas mãos, e que saíra de Deus e ia para Deus,
4 levantou-se da mesa, tirou as suas vestes e, tomando uma toalha, cingiu-se;
5 depois deitou água na bacia e começou a lavar os pés aos discípulos e a enxugar-lhos com a toalha com que estava cingido.
6 Chegando a Simão Pedro, perguntou-lhe este: Senhor, tu a mim me lavas os pés?
7 Respondeu-lhe Jesus: O que eu faço, tu não o sabes agora, mas entendê-lo-ás mais tarde.
8 Disse-lhe Pedro: Não me lavarás os pés jamais. Replicou-lhe Jesus: Se eu não te lavar, não tens parte comigo.
9 Disse-lhe Simão Pedro: Senhor, não somente os meus pés, mas também as mãos e a cabeça.
10 Declarou-lhe Jesus: Aquele que já se banhou, não tem necessidade de lavar senão os pés, porém está todo limpo; e vós estais limpos, mas não todos.
11 Pois ele conhecia aquele que o havia de trair; por isso disse: Não estais todos limpos.
12 Depois de lhes ter lavado os pés, tomou as suas vestes e, pondo-se de novo à mesa, perguntou-lhes: Compreendeis o que vos tenho feito?
13 Vós me chamais Mestre, e Senhor, e dizeis bem; porque eu o sou.
14 Se eu, pois, sendo Senhor e Mestre, vos lavei os pés, também vós deveis lavar os pés uns aos outros;
15 porque vos dei exemplo, a fim de que, como eu fiz, assim façais vós também.
16 Em verdade, em verdade vos digo que o servo não é maior do que seu senhor, nem o enviado maior do que aquele que o enviou.
17 Se sabeis estas coisas, bem-aventurados sois se as praticardes.
18 Não falo de todos vós; eu conheço aqueles que escolhi, mas para que se cumpra a Escritura: Aquele que come o meu pão, levantou contra mim o seu calcanhar.
19 Desde já vo-lo digo antes que suceda, para que, quando suceder, vós creiais que eu sou.
20 Em verdade, em verdade vos digo: Quem recebe aquele que eu enviar, a mim me recebe; e quem me recebe a mim, recebe aquele que me enviou.
21 Dito isto, perturbou-se Jesus em espírito e protestou: Em verdade, em verdade vos digo que um de vós me há de trair.
22 Os discípulos olharam uns para os outros, sem saber a quem ele se referia.
23 Estava reclinado no seio de Jesus um de seus discípulos, a quem ele amava.
24 A esse fez Simão Pedro um sinal e pediu-lhe que dissesse a quem ele se referia.
25 Aquele discípulo, assim reclinado, encostou-se ao peito de Jesus e perguntou-lhe: Quem é, Senhor?
26 Respondeu Jesus: É aquele a quem eu der o pedaço de pão molhado. Tendo, pois, molhado o pedaço de pão, deu-o a Judas, filho de Simão Iscariotes.
27 Após o bocado entrou logo nele Satanás. Disse-lhe Jesus: O que fazes, faze-o depressa.
28 Nenhum dos que estavam à mesa, percebeu a que fim lhe dissera isto;
29 pois como Judas era quem trazia a bolsa, alguns pensavam que Jesus lhe dissera: Compra as coisas de que precisamos para a festa, ou lhe ordenara que desse alguma coisa aos pobres.
30 Ele, tendo recebido o pedaço de pão, saiu imediatamente. Era noite.
31 Depois de ter ele saído, disse Jesus: Agora é glorificado o Filho do homem, e Deus é glorificado nele;
32 se Deus é glorificado nele, também Deus o glorificará nele mesmo, e glorificá-lo-á imediatamente.
33 Filhinhos, ainda um pouco estou convosco; procurar-me-eis, e o que eu disse aos judeus: Aonde eu vou, não podeis vós ir; isto digo também a vós neste momento.
34 Um novo mandamento vos dou, que vos ameis uns aos outros; assim como eu vos amei, que também vos ameis uns aos outros.
35 Nisto conhecerão todos que sois meus discípulos, se tiverdes amor uns aos outros.
36 Perguntou-lhe Simão Pedro: Senhor, para onde vais? Respondeu Jesus: Para onde vou, não me podes seguir agora, mas seguir-me-ás mais tarde.
37 Replicou-lhe Pedro: Senhor, por que não te posso seguir agora? Por ti darei a minha vida.
38 Respondeu Jesus: Darás a tua vida por mim? Em verdade, em verdade te digo que não cantará o galo, sem que três vezes me tenhas negado.