1 Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:

2 "Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.

3 Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.

4 Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje,

5 nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

6 Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis,

7 jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

8 Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.

9 Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.

10 Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.

11 Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.

12 Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,

13 saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,

14 tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.

15 Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.

16 Gyvačių nuodus jis čiulps, jį nužudys angies liežuvis.

17 Jis nematys upių ir upelių, tekančių medumi ir pienu.

18 Ką jis uždirbo, turės atiduoti ir neprarys to. Jis atlygins savo turtais ir nepasidžiaugs jais.

19 Nes jis nuskriaudė ir apleido vargšą, pasisavino namus, kurių nestatė.

20 Jo godumui nebuvo ribų, bet jis nieko neišgelbės.

21 Neliks jo valgio ir niekas nežiūrės į jo gėrybes.

22 Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį.

23 Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant.

24 Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas.

25 Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

26 Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.

27 Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį.

28 Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.

29 Tokia dalis yra nuo Dievo nedorėliui ir toks palikimas yra Dievo jam skirtas".

1 Então respondeu Zofar naamatita:

2 Os meus pensamentos forçam-me a responder, Sinto-me agitado no meu íntimo.

3 Ouvi repreensões que me envergonham, Mas no meu entendimento responde-me o meu espírito.

4 Não sabes isto desde tempos remotos, Desde que o homem foi posto sobre a terra,

5 Que é breve o triunfo dos iníquos, E que é de um momento a alegria do ímpio?

6 Ainda que a sua exaltação se remonte aos céus, E a sua cabeça chegue até as nuvens;

7 Contudo perecerá para sempre como o seu esterco. Os que o viam, perguntarão: Onde está?

8 Voará como um sonho, e não será achado; Será afugentado como uma visão noturna.

9 Os olhos que me viram não me virão mais: Nem o seu lugar o contemplará mais.

10 Seus filhos procurarão o favor dos pobres, E as suas mãos restituirão os bens que roubou.

11 Os seus ossos são cheios de mocidade, Esta, porém, se deitará com ele no pó.

12 Embora a maldade lhe seja doce na boca, Embora ele a esconda debaixo da sua língua;

13 Embora a poupe, e não a queira largar, Mas a guarde ainda dentro da sua boca;

14 Contudo nas suas entranhas a comida é transformada, Dentro dele se torna em fel de áspides.

15 Enguliu riquezas, e vomitá-las-á; Do ventre dele as lançará Deus.

16 Chupará o veneno dos áspides, A língua da víbora o matará.

17 Não olhará para os rios, Ribeiros e torrentes de mel e de manteiga.

18 O que adquiriu, isso restituirá, e não o engulirá; Não terá gozo proporcional à fazenda que ajuntou.

19 Pois oprimiu e desamparou os pobres, A casa de que se apoderou por violência não prosperará.

20 Por não haver limites na sua cobiça, Nada salvará daquilo em que se deleita.

21 Nada escapou a sua voracidade, Portanto a sua prosperidade não perdurará.

22 Na plenitude da sua abundância ver-se-á apertado; Virá sobre ele a mão de todo o que está na miséria.

23 Estando ele para encher a sua barriga, Deus enviará sobre ele o furor da sua ira, Que fará cair sobre ele quando estiver comendo.

24 Se fugir da arma de ferro, O arco de cobre o traspassará.

25 Ele tira do seu corpo a flecha, Que vem resplandecendo do seu fel; Terrores se apoderam dele.

26 Todas as trevas são reservadas para os seus tesouros: Devorá-lo-á um fogo não assoprado por homem, Que consumirá o que for deixado na sua tenda.

27 Os céus revelarão a sua iniqüidade, E a terra se levantará contra ele.

28 As rendas da sua casa ir-se-ão, Os seus bens se desfarão no dia da ira de Deus.

29 Esta é a porção que Deus dará ao iníquo, E a herança que por Deus lhe é decretada.