1 Jobas atsakydamas tarė:
2 "Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.
3 Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.
4 Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.
5 Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.
6 Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.
7 Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?
8 Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.
9 Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.
10 Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.
11 Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.
12 Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.
13 Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,
14 nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.
15 Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’
16 Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.
17 Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.
18 Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.
19 Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.
20 Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.
21 Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?
22 Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?
23 Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,
24 jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.
25 Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.
26 Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.
27 Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.
28 Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’
29 Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,
30 kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.
31 Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?
32 Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.
33 Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.
34 Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė".
1 Então respondeu Jó:
2 Ouvi atentamente as minhas palavras; Seja isso a consolação que me quereis dar.
3 Permiti-me que eu também fale; E havendo eu falado, zombai.
4 É porventura do homem que eu me queixo? Não tenho motivo de me impacientar?
5 Olhai para mim e pasmai, E ponde a mão sobre a vossa boca.
6 Mesmo de pensar nisto, me perturbo, E o horror apodera-se da minha carne;
7 Por que vivem os iníquos, Se envelhecem, e se robustecem em poder?
8 Seus filhos estabelecem-se com eles à sua vista, E os seus descendentes diante dos seus olhos.
9 As suas casas estão livres de medo, E a vara de Deus não cai sobre eles.
10 O seu touro gera, e não falha; Pare a sua vaca, e não aborta.
11 Fazem sair a seus filhos como um rebanho, E os seus pequenos saltam e brincam.
12 Cantam ao som do tamboril e da harpa, E regozijam-se ao som da flauta.
13 Passam os seus dias em prosperidade, E num momento descem a Cheol.
14 Contudo disseram a Deus: Retira-te de nós; Pois não desejamos conhecer os teus caminhos.
15 Que é o Todo-poderoso, para que o sirvamos? Que nos aproveitará, se lhe dirigirmos orações?
16 Eis que não está nas mãos deles a sua prosperidade; Longe de mim o conselho dos iníquos!
17 Quantas vezes sucede que se apaga a lâmpada dos iníquos? Que lhes sobrevém a calamidade? Que Deus na sua ira lhes distribui dores?
18 Que eles são como a palha diante do vento, E como a pragana que a tempestade leva?
19 Deus, dizeis vós, reserva a iniqüidade do pai para seus filhos, Mas é a ele mesmo que Deus deveria punir, para que o sinta.
20 Vejam os seus próprios olhos a sua destruição, E beba ele do furor do Todo-poderoso.
21 Pois que se lhe dá a ele da sua casa depois de morto, Quando lhe for cortado o número dos seus meses?
22 Acaso a Deus ensinará alguém ciência, Desde que é ele quem julga os que são elevados?
23 Um morre em seu pleno vigor, Inteiramente sossegado e tranqüilo;
24 Com os seus baldes cheios de leite, E a medula dos seus ossos umedecida;
25 Outro, porém, morre em amargura de alma, E nunca prova o bem;
26 Dormem juntamente no pó, Cobrem-nos os vermes.
27 Eis que conheço os vossos pensamentos, E os desígnios que injustamente imaginais contra mim.
28 Pois dizeis: Onde está a casa do príncipe? Onde está a tenda em que moravam os iníquos?
29 Porventura não tendes interrogado aos viandantes? E desconheceis os fatos da sua experiência:
30 Que os homens maus são poupados no dia da calamidade, Que são protegidos no dia do furor?
31 Quem lhe lançará no rosto o seu caminho? Quem lhe dará o pago do que fez?
32 Contudo ele é levado para a sepultura, E vigiam-lhe o túmulo.
33 Os torrões do vale lhe são leves, E todos os homens o imitarão, Como ele o fez aos inumeráveis predecessores.
34 Como, pois, me ofereceis consolações vãs, Visto que das vossas respostas só resta a falsidade?