1 Jobas tęsė savo palyginimą:
2 "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.
3 Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,
4 mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.
5 Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.
6 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.
7 Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.
8 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?
9 Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?
10 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?
11 Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.
12 Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?
13 Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:
14 jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.
15 Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.
16 Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,
17 bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.
18 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.
19 Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.
20 Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.
21 Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,
22 svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.
23 Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį".
1 De novo prosseguiu Jó o seu discurso e disse:
2 Pela vida de Deus, que me tirou o direito, E do Todo-poderoso, que me amargurou a alma
3 (Pois ainda está em mim a minha vida, E o sopro de Deus no meu nariz);
4 Os meus lábios não falam a injustiça, Nem a minha língua profere o engano.
5 Não permita Deus que eu vos dê razão: Até que eu morra, não apartarei de mim a minha integridade.
6 À minha justiça me apegarei, e não a largarei; Não reprova o meu coração dia algum da minha vida.
7 Seja como iníquo o meu inimigo, E como injusto aquele que se levanta contra mim.
8 Pois qual é a esperança do ímpio quando Deus o corta, Quando lhe arrebata a alma?
9 Acaso ouvirá Deus o clamor, Quando lhe sobrevier a tribulação?
10 Deleitar-se-á no Todo-poderoso, E invocará a Deus em todo o tempo?
11 Ensinar-vos-ei acerca das obras de Deus, E não ocultarei a mente do Todo-poderoso.
12 Eis que todos vós o conheceis. Por que, pois, vos entregais a juízos falsos?
13 Esta é a porção do iníquo da parte de Deus, E a herança que os opressores recebem do Todo-poderoso.
14 Se seus filhos se multiplicarem, multiplicam-se para a espada; A sua prole não se fartará de pão.
15 Os que ficarem deles, na peste serão sepultados, E as suas viúvas não chorarão.
16 Embora amontoe ele prata como pó, E aparelhe vestidos como barro;
17 Ele pode aparelhá-los, mas o justo os vestirá, E o inocente repartirá a prata.
18 Edifica a sua casa como a traça, E como a choça que o vigia faz.
19 Deita-se rico, porém não será recolhido à sepultura; Abre os seus olhos, e já não é.
20 Pavores o alcançam como águas, De noite o arrebata a tempestade.
21 O vento oriental leva-o, e ele se vai, E varre-o do seu lugar.
22 Pois Deus atirará contra ele, e não o poupará a ele Que quer fugir da sua mão a toda a pressa.
23 Os homens baterão palmas à sua queda, E o afugentarão com assobios.