1 Tie trys vyrai liovėsi atsakinėti Jobui, nes jis laikė save teisiu.

2 Barachelio sūnus Elihuvas, buzitas iš Ramo giminės, supyko ant Jobo, nes jis teisino save, o ne Dievą.

3 Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.

4 Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį.

5 Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis.

6 Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: "Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.

7 Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.

8 Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.

9 Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga.

10 Todėl pasiklausykite manęs. Aš irgi pareikšiu savo nuomonę.

11 Aš laukiau jūsų žodžių, klausiau jūsų svarstymų, kai ieškojote, ką atsakyti.

12 Aš atidžiai jus stebėjau, tačiau nė vienas iš jūsų neįtikino Jobo ir neatsakė į jo žodžius.

13 Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: ‘Dievas jį įveiks, ne žmogus’.

14 Jis nesikreipė savo žodžiais į mane, ir aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais.

15 Jie nustebę stovi, netekę žado, nebežino, ką sakyti.

16 Kai aš laukiau, o jie stovėjo tylėdami ir nieko nesakė,

17 aš nusprendžiau atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.

18 Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina.

19 Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines.

20 Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.

21 Nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu.

22 Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greitai pašalintų mane".

1 Cessaram estes três homens de responder a Jó, porque era justo aos seus próprios olhos.

2 Então se acendeu a ira de Eliú, filho de Baraquel buzita, da família de Rão; acendeu-se a sua ira contra Jó, porque se justificava a si mesmo e não a Deus.

3 Também contra os seus três amigos se acendeu a sua ira, porque não tinham achado que responder, e contudo tinham condenado a Jó.

4 Como eram mais velhos do que ele, Eliú tinha esperado até este momento para falar a Jó.

5 Vendo Eliú que não havia resposta na boca destes três homens, acendeu-se-lhe a ira.

6 Então respondeu Eliú, filho de Baraquel buzita: Eu sou de pouca idade, e vós sois muito velhos, Pelo que receei e não me atrevi a manifestar a minha opinião.

7 Dizia eu: Falem os dias, E a multidão dos anos ensine a sabedoria.

8 Há, porém, um espírito no homem, E o assopro do Todo-poderoso dá-lhe entendimento.

9 Os de muitos anos não é que são sábios, Nem os velhos, que entendem o juízo.

10 Portanto eu dizia: Ouvi-me; Também eu manifestarei a minha opinião.

11 Eis que aguardei as vossas palavras, Escutei as vossas razões, Enquanto buscáveis que dizer.

12 Eu vos dei toda a minha atenção, E não houve entre vós quem convencesse a Jó, Nem refutasse as suas palavras.

13 Não digais: Nele achamos a sabedoria, Deus é que pode vencê-lo, não o homem!

14 Ele não se dirigiu diretamente a mim, E eu não lhe responderei com as vossas razões.

15 Estão pasmados, não respondem mais! Faltam-lhes palavras.

16 Hei de eu esperar, porque eles não falam, Por que estão parados e não respondem mais?

17 Eu também darei a minha resposta, Também manifestarei a minha opinião.

18 Pois estou cheio de palavras, O espírito dentro de mim me constrange.

19 Eis que o meu peito é como o mosto sem respiradouro, Como odres novos que estão para arrebentar.

20 Falarei, para que eu ache alívio; Abrirei os meus lábios e responderei.

21 Que não seja eu, pois, levado de respeitos humanos, Nem use de lisonja para com homem algum.

22 Pois não sei usar de lisonja; Se assim fizesse, em breve me levaria o meu Criador.