1 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:
2 "Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?
3 Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.
4 Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.
5 Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.
6 Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?
7 Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?
8 Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.
9 Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.
10 Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.
11 Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.
12 Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.
13 Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,
14 mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.
15 Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.
16 Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:
17 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?
18 Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.
19 Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamataidulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.
20 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.
21 Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ".
1 Então respondeu Elifaz temanita:
2 Se alguém intentar falar-te, enfadar-te-ás? Mas quem poderá conter as palavras?
3 Eis que tens ensinado a muitos, E tens fortalecido as mãos fracas.
4 As tuas palavras têm sustentado aos que estavam caindo, E tens fortalecido os joelhos trêmulos.
5 Porém agora que se trata de ti, te enfadas: Agora que és atingido, te perturbas.
6 O teu temor de Deus não é a tua confiança, E a tua esperança a integridade dos teus caminhos?
7 Lembra-te, pois, quem, sendo inocente, jamais pereceu? E onde foram os retos exterminados?
8 Conforme tenho visto, os que cultivam iniqüidade, E semeiam aflição, as segam.
9 Pelo assopro de Deus perecem, E pela rajada da sua ira são consumidos.
10 O rugido do leão, e a voz do leão feroz, E os dentes dos leões novos são quebrados.
11 O leão velho perece por falta de presa, E os cachorros da leoa são espalhados.
12 Mas a mim se me disse uma palavra em segredo, E os meus ouvidos perceberam um sussurro dela.
13 No meio dos pensamentos que nascem das visões noturnas, Quando profundo sono cai sobre os homens,
14 Sobrevieram-me medo e tremor, Que fizeram estremecer todos os meus ossos.
15 Então passou um sopro sobre o meu rosto; Arrepiaram-se os cabelos da minha carne.
16 Alguém, cuja aparência eu não podia discernir, parou; Um vulto estava diante dos meus olhos: Houve silêncio, e ouvi uma voz:
17 Pode o mortal ser justo diante de Deus? Pode o varão ser puro diante do seu Criador?
18 Eis que Deus não confia nos seus servos; E aos seus anjos atribui loucura:
19 Quanto mais aos que moram em casas de lodo, Que têm o seu fundamento no pó, E que são machucados como a traça!
20 Nascem de manhã e à tarde são destruídos: Perecem para sempre, sem que disso se faça caso.
21 Se dentro deles é arrancada a corda da tenda, Morrem, e não atingem a sabedoria.