1 Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.

2 Jis sakė jiems: "Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.

3 Eikite! Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.

4 Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.

5 Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’

6 Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne,­sugrįš pas jus.

7 Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.

8 Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.

9 Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’

10 O kai užeisite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į gatves, sakykite:

11 ‘Mes nusikratome prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Tačiau vis tiek žinokite: Dievo karalystė prisiartino prie jūsų!’

12 Sakau jums: aną dieną Sodomai bus lengviau negu tam miestui.

13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose.

14 Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.

15 Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro!

16 Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė".

17 Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: "Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo".

18 O Jis jiems sakė: "Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.

19 Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.

20 Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje".

21 Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: "Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.

22 Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti".

23 Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: "Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.

24 Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo".

25 Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: "Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?"

26 Jis tarė: "O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?"

27 Tas atsakė: " ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’ ".

28 Jėzus jam tarė: "Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi".

29 Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: "O kas gi mano artimas?"

30 Jėzus atsakydamas tarė: "Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.

31 Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.

32 Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.

33 O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo.

34 Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.

35 Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu’.

36 Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?"

37 Jis atsakė: "Tas, kuris jo pasigailėjo". Jėzus jam tarė: "Eik ir tu taip daryk!"

38 Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus.

39 Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių.

40 O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: "Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų".

41 Tačiau Viešpats atsakė: "Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,

42 o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta".

1 Depois disto o Senhor designou outros setenta, e enviou-os de dois em dois adiante de si a todas as cidades e lugares, aonde ele estava para ir.

2 Disse-lhes: A seara, na verdade, é grande, mas os trabalhadores são poucos; rogai, pois, ao Senhor da seara que envie trabalhadores para a sua seara.

3 Ide; eu vos envio como cordeiros no meio de lobos.

4 Não leveis bolsa, nem alforge, nem sandálias; e a ninguém saudeis pelo caminho.

5 Em qualquer casa em que entrardes, dizei primeiro: Paz seja nesta casa.

6 Se ali houver algum filho da paz, repousará sobre ele a vossa paz; e se não houver, ela tornará para vós.

7 Permanecei naquela mesma casa, comendo e bebendo o que vos oferecerem; pois digno é o trabalhador do seu salário. Não vos mudeis de casa em casa.

8 Em qualquer cidade em que entrardes, e vos receberem, comei o que vos oferecerem;

9 curai os enfermos que nela houver, e dizei: Está próximo a vós o reino de Deus.

10 Mas na cidade em que entrardes, e não vos receberem, saindo pelas suas ruas, dizei:

11 Até o pó que da vossa cidade se nos pegou aos pés, sacudimos contra vós; todavia sabei que está próximo o reino de Deus.

12 Digo-vos que naquele dia haverá menos rigor para Sodoma, do que para aquela cidade.

13 Ai de ti, Corazim! ai de ti, Betsaida! porque se em Tiro e em Sidom se tivessem operado os milagres que em vós se fizeram, há muito, sentadas em saco e em cinza, elas se teriam arrependido.

14 Contudo haverá menos rigor para Tiro e para Sidom no dia do juízo, do que para vós.

15 Tu, Cafarnaum, elevar-te-ás, porventura, até o céu? descerás até o Hades.

16 Quem vos ouve, a mim me ouve; quem vos rejeita, a mim me rejeita; e quem me rejeita, rejeita aquele que me enviou.

17 Voltaram os setenta cheios de alegria, dizendo: Senhor, até os demônios se nos submetem em teu nome.

18 Respondeu-lhes Jesus: Eu via a Satanás cair do céu como relâmpago.

19 Eis aí vos dei autoridade para pisardes serpentes e escorpiões, e sobre todo o poder do inimigo, e nada de modo algum vos fará mal.

20 Mas não vos regozijeis em que os espíritos se vos submetem, antes regozijai-vos em que os vossos nomes estão escritos no céu.

21 Naquela hora exultou Jesus no Espírito Santo, e exclamou: Graças te dou a ti, Pai, Senhor do céu e da terra, porque escondeste estas coisas aos sábios e entendidos e as revelaste aos pequeninos! assim é, Pai, porque assim foi do teu agrado.

22 Todas as coisas me foram entregues por meu Pai. Ninguém sabe quem é o Filho senão o Pai; nem quem é o Pai senão o Filho, e aquele a quem o Filho o quiser revelar.

23 Virando-se para seus discípulos, disse-lhes em particular: Ditosos os olhos que vêem o que vós vedes.

24 Pois vos digo que muitos profetas e reis desejaram ver o que vedes, e não no viram: e ouvir o que ouvis, e não no ouviram.

25 Levantando-se um doutor da lei, experimentou-o, dizendo: Mestre, que farei para herdar a vida eterna?

26 Respondeu-lhe Jesus: Que é o que está escrito na Lei? como lês tu?

27 Respondeu ele: Amarás ao Senhor teu Deus de todo o teu coração, de toda a tua alma, de toda a tua força e de todo o teu entendimento, e ao teu próximo como a ti mesmo.

28 Replicou-lhe Jesus: Respondeste bem; faze isso, e viverás.

29 Ele, porém, querendo justificar-se, perguntou a Jesus: E quem é o meu próximo?

30 Prosseguindo Jesus, disse: Um homem descia de Jerusalém a Jericó, e caiu nas mãos de salteadores que, depois de o despirem e espancarem, se retiraram, deixando-o meio morto.

31 Por uma coincidência descia por aquele caminho um sacerdote; quando o viu, passou de largo.

32 Do mesmo modo também um levita, chegando ao lugar e vendo-o, passou de largo.

33 Um samaritano, porém, que ia de viagem, aproximou-se do homem e, vendo-o, teve compaixão dele.

34 Chegando-se, atou-lhe as feridas, deitando nelas azeite e vinho e, pondo-o sobre o seu animal, levou-o para uma hospedaria e tratou-o.

35 No dia seguinte tirou dois denários, deu-os ao hospedeiro e disse: Trata-o e quanto gastares de mais, na volta eu to pagarei.

36 Qual destes três te parece ter sido o próximo daquele que caiu nas mãos dos salteadores?

37 Respondeu o doutor da lei: Aquele que usou de misericórdia para com ele. Disse-lhe Jesus: Vai-te, e faze tu o mesmo.

38 Quando iam de caminho, entrou ele em uma aldeia; e uma mulher chamada Marta hospedou-o.

39 Esta tinha uma irmã chamada Maria, a qual, sentada aos pés do Senhor, ouvia o seu ensino.

40 Marta, porém, andava preocupada com muito serviço; e chegando-se, disse: Senhor, a ti não se te dá que minha irmã me tenha deixado só a servir? manda-lhe, pois, que me ajude.

41 Mas respondeu-lhe o Senhor: Marta, Marta, estás ansiosa e te ocupas com muitas coisas.

42 Entretanto poucas são necessárias, ou antes uma só. Maria escolheu a boa parte, que não lhe será tirada.