1 Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Žmonių būriai vėl susirinko pas Jį, ir Jis vėl mokė, kaip buvo pratęs.

2 Tada atėjo fariziejų, kurie, mėgindami Jį, klausė, ar galima vyrui atleisti žmoną.

3 Jis jiems atsakė: "O ką jums įsakė Mozė?"

4 Jie tarė: "Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti".

5 Tuomet Jėzus pasakė: "Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.

6 O nuo sutvėrimo pradžios Dievas ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’.

7 ‘Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona,

8 ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas.

9 Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria".

10 Namie mokiniai vėl klausė Jį apie tai.

11 Jis atsakė: "Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.

12 Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja".

13 Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.

14 Tai pamatęs, Jėzus pyktelėjo ir tarė jiems: "Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.

15 Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas,­niekaip neįeis į ją".

16 Ir Jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

17 Jėzui išeinant į kelią, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: "Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?"

18 Jėzus jam tarė: "Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas.

19 Žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’ ".

20 Tas atsakė: "Mokytojau, aš viso to laikausi nuo savo jaunystės".

21 Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: "Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane".

22 Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

23 Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: "Kaip sunkiai turtingi įeis į Dievo karalystę!"

24 Mokiniai buvo priblokšti Jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: "Vaikeliai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!

25 Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę".

26 Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: "Kas tada gali būti išgelbėtas?"

27 Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: "Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma".

28 Tada Petras sakė Jam: "Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave!"

29 Jėzus tarė: "Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus dėl manęs ir dėl Evangelijos

30 ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų kartu su persekiojimais ir būsimajame amžiuje­amžinojo gyvenimo.

31 Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai­pirmi".

32 Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus ėjo priekyje, o mokiniai stebėjosi. Sekdami iš paskos, jie nuogąstavo. Vėl pasišaukęs dvylika, pradėjo jiems sakyti, kas Jo laukia:

33 "Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti ir atiduos pagonims,

34 tie tyčiosis iš Jo, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, ir trečią dieną Jis prisikels".

35 Prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipėsi: "Mokytojau, mes norime, kad padarytum mums viską, ko tik prašysime".

36 Jis atsakė: "Ko norite, kad jums padaryčiau?"

37 Jie tarė: "Leisk mums sėdėti vienam Tavo dešinėje, kitam­kairėje, Tavo šlovėje!"

38 Jėzus atsakė: "Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš geriu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?"

39 Jie sakė: "Galime". Jėzus jiems tarė: "Tiesa, taurę, kurią Aš geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, jūs irgi būsite pakrikštyti.

40 Bet vietą savo dešinėje ar kairėje ne Aš duodu,­tai bus tiems, kuriems paskirta".

41 Tai išgirdę, kiti dešimt labai supyko ant Jokūbo ir Jono.

42 O Jėzus, pasikvietęs juos, tarė: "Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo.

43 Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas,

44 ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas.

45 Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį".

46 Jie atėjo į Jerichą. O iškeliaujant Jam su mokiniais ir gausia minia iš Jericho, neregys Bartimiejus, Timiejaus sūnus, sėdėjo šalikelėje elgetaudamas.

47 Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: "Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!"

48 Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: "Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!"

49 Jėzus sustojo ir tarė: "Pašaukite jį". Žmonės pašaukė neregį, sakydami: "Pasitikėk! Kelkis, Jis tave šaukia".

50 Tas, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir atėjo prie Jėzaus.

51 Jėzus jo paklausė: "Ko nori, kad tau padaryčiau?" Neregys atsakė: "Rabuni, kad praregėčiau!"

52 Tada Jėzus jam tarė: "Eik, tavo tikėjimas išgydė tave". Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

1 Levantando-se, foi Jesus dali para os confins da Judéia e para além do Jordão. Outra vez as multidões vieram ter com ele, e de novo ele as ensinava segundo o seu costume.

2 Chegaram alguns fariseus e, para o experimentarem, perguntaram-lhe se era lícito a um homem repudiar sua mulher.

3 Ele respondeu: Que vos ordenou Moisés?

4 Replicaram eles: Moisés permitiu dar carta de divórcio e repudiar a mulher.

5 Mas Jesus lhes disse: Pela dureza do vosso coração ele vos deixou escrito este mandamento.

6 Porém desde o princípio da criação, Deus fê-los homem e mulher;

7 por esta razão o homem deixará a seu pai e a sua mãe,

8 e será com sua mulher uma só carne. Assim já não são dois, mas uma só carne.

9 Portanto o que Deus ajuntou, não o separe o homem.

10 Em casa os discípulos de novo o interrogaram sobre isto.

11 Ele respondeu: Aquele que repudiar sua mulher e casar com outra, comete adultério contra a primeira;

12 e se ela repudiar seu marido e casar com outro, comete adultério.

13 Então lhe traziam alguns meninos para que os tocasse; os discípulos repreenderam aos que os trouxeram.

14 Mas Jesus, vendo isto, indignou-se e disse-lhes: Deixai vir a mim os meninos, não os impeçais; porque dos tais é o reino de Deus.

15 Em verdade vos digo: Aquele que não receber o reino de Deus como menino, de modo algum entrará nele.

16 Abraçando os meninos, os abençoava, pondo as mãos sobre eles.

17 Ao sair para se pôr a caminho, correu um homem e ajoelhou-se diante dele, e perguntou-lhe: Bom Mestre, que hei de fazer para herdar a vida eterna?

18 Respondeu Jesus: Por que me chamas bom? ninguém é bom senão só um, que é Deus.

19 Sabes os mandamentos: Não matarás, não adulterarás, não furtarás, não dirás falso testemunho, não defraudarás, honra a teu pai e a tua mãe.

20 Ele lhe replicou: Mestre, tudo isto tenho guardado desde a minha mocidade.

21 Jesus, contemplando-o, o amou e disse-lhe: Uma coisa te falta; vai, vende tudo o que tens e dá-o aos pobres, e terás um tesouro no céu; e vem, segue-me.

22 Mas o homem, contrariado com estas palavras, retirou-se triste; porque tinha muitos bens.

23 Jesus, olhando ao redor de si, disse a seus discípulos: Quão dificilmente entrarão no reino de Deus os que têm riquezas!

24 Os discípulos ficaram surpreendidos com estas palavras. Mas Jesus tornou a dizer-lhes: Filhos, quão difícil é entrar no reino de Deus!

25 É mais fácil passar um camelo pelo fundo de uma agulha, do que entrar um rico no reino de Deus.

26 Eles ficaram sobremaneira admirados, dizendo entre si: Quem pode, então, ser salvo?

27 Jesus, olhando para eles, disse: Aos homens é isto impossível, mas a Deus, não; porque a Deus tudo é possível.

28 Pedro começou a dizer-lhe: Nós deixamos tudo, e te havemos seguido.

29 Tornou Jesus: Em verdade vos digo que ninguém há que tenha deixado casa, ou irmãos, ou irmãs, ou mãe, ou pai, ou filhos, ou campos, por amor de mim e por amor do Evangelho,

30 que não receba já no presente o cêntuplo de casas, irmãos, irmãs, mães, filhos e campos, com perseguições; e no mundo vindouro a vida eterna.

31 Porém muitos que são primeiros, serão os últimos; e os últimos serão os primeiros.

32 Estavam a caminho, subindo para Jerusalém. Jesus ia adiante dos discípulos, e estes se admiravam; e os que o seguiam, tinham medo. Tornando a levar à parte os doze, começou a contar-lhes o que lhe havia de acontecer,

33 dizendo: Eis que subimos a Jerusalém, e o Filho do homem será entregue aos principais sacerdotes e aos escribas. Eles o condenarão à morte e o entregarão aos gentios,

34 e hão de escarnecê-lo, cuspir nele, açoitá-lo e tirar-lhe a vida; e depois de três dias ressurgirá.

35 Então se aproximaram dele Tiago e João, filhos de Zebedeu, dizendo-lhe: Mestre, queremos que nos faças o que te pedirmos.

36 Ele lhes perguntou: Que quereis que eu vos faça?

37 Responderam-lhe: Concede-nos que na tua glória nos sentemos, um à tua direita, e outro à tua esquerda.

38 Mas Jesus disse-lhes: Não sabeis o que pedis. Podeis beber o cálice que eu bebo, ou ser batizados com o batismo com que eu sou batizado?

39 Responderam eles: Podemos. Replicou-lhes Jesus: Bebereis, na verdade, o cálice que eu bebo, e sereis batizados com o batismo com que eu sou batizado;

40 mas o tomar assento à minha direita ou à minha esquerda, não me pertence concedê-lo; porém será isso concedido àqueles para quem está destinado.

41 Ouvindo isto os dez, começaram a indignar-se contra Tiago e João.

42 Mas Jesus chamou-os para junto de si, e disse: Sabeis que os que são reconhecidos como governadores dos gentios, dominam sobre os seus vassalos, e sobre eles os seus grandes exercem autoridade.

43 Porém não é assim entre vós. Mas quem quiser tornar-se grande entre vós, será esse o que vos sirva;

44 e quem quiser ser o primeiro entre vós, será esse servo de todos.

45 Pois o Filho do homem também não veio para ser servido, mas para servir e dar a sua vida em resgate de muitos.

46 Chegaram a Jericó. Ao sair Jesus da cidade com seus discípulos e com uma grande multidão, estava sentado à beira da estrada um cego mendigo, chamado Bartimeu, filho de Timeu.

47 Quando soube que era Jesus o Nazareno, começou a clamar: Jesus, filho de Davi, tem compaixão de mim!

48 Muitos mandaram que se calasse, mas ele clamava ainda mais: Filho de Davi, tem compaixão de mim!

49 Jesus parou e disse: Chamai-o. Chamaram o cego, dizendo-lhe: Tem ânimo; levanta-te, ele te chama.

50 Lançando de si a sua capa, de um salto levantou-se e foi ter com Jesus.

51 Perguntou-lhe Jesus: Que queres que eu te faça? Respondeu-lhe o cego: Mestre, que eu tenha vista.

52 Disse-lhe Jesus: Vai, a tua fé te curou. No mesmo instante recebeu a vista, e o foi seguindo pela estrada.