1 Karaliaus Lemuelio žodžiai, kuriais jį auklėjo motina:

2 "Ką, mano sūnau? Ką, mano įsčių sūnau? Ką, mano įžadų sūnau?

3 Neatiduok savo jėgų moterims ir savo kelių toms, kurios pražudo karalius.

4 Lemueli, ne karaliams gerti vyną, ne kunigaikščiams stiprius gėrimus,

5 kad prisigėrę jie nepamirštų įstatymo ir neiškraipytų teisingumo prispaustiesiems.

6 Duok stiprius gėrimus nelaimingiems ir vyną liūdinčioms sieloms.

7 Tegul jie pasigeria ir užmiršta savo vargus ir skurdą.

8 Atverk už nebylį savo burną byloje tų, kurie pasmerkti pražūčiai.

9 Teisk teisingai ir apgink beturčių ir vargšų teises.

10 Kas gali surasti gerą moterį? Ji yra daug vertingesnė už perlus.

11 Vyro širdis visiškai pasitiki ja ir jo namuose netrūks pelno.

12 Visą gyvenimą ji daro vyrui tik gera, o ne pikta.

13 Ji ieško vilnos ir lino, noriai dirba savo rankomis.

14 Ji lyg prekybininkų laivas parūpina maistą iš toli.

15 Ji keliasi anksti rytą, paruošia maisto šeimai ir paskiria tarnaitėms darbą.

16 Ji apžiūri lauką, jį nuperka ir savo rankų pelnu užveisia vynuogyną.

17 Ji susijuosia jėga, sustiprina savo rankas.

18 Ji supranta, kad jos darbas vertingas; jos žiburys negęsta naktį.

19 Jos pirštai paima verpstę ir jos rankos dirba.

20 Ji ištiesia ranką išalkusiam ir beturčiui.

21 Ji nebijo šalčių, nes visi jos namiškiai yra aprengti vilnoniais rūbais.

22 Ji pasidaro antklodžių, plona drobė ir purpuras­jos drabužiai.

23 Jos vyras yra žinomas vartuose, kai sėdi su krašto vyresniaisiais.

24 Ji audžia plonų drobių ir parduoda, pristato juostų pirkliams.

25 Ji, apsirengusi stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį.

26 Ji kalba išmintingai ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas.

27 Ji prižiūri savo namus ir nevalgo tinginio duonos.

28 Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta ir jos vyras giria ją:

29 ‘Yra daug gerų moterų, bet tu pranoksti jas visas!’

30 Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama.

31 Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul giria ją vartuose".

1 Palavra do rei Lemuel: O oráculo que sua mãe lhe ensinou.

2 Que te direi, filho meu? que te direi, filho do meu ventre? E que te direi, filho concedido aos meus votos?

3 Não dês às mulheres a tua força, Nem os teus caminhos às que perdem os reis.

4 Não é dos reis, Lemuel, não é dos reis beber vinho; Nem dos príncipes dizer: Onde está bebida forte?

5 Para não suceder que bebam e se esqueçam da lei, E pervertam o direito de quem anda aflito.

6 Dai bebida forte ao que está para perecer, E vinho ao que está em amargura de coração.

7 Beba um tal, e se esqueça da sua pobreza, E não se lembre mais da sua miséria.

8 Abre a tua boca a favor do mudo, Na defesa de todos os que estão desolados.

9 Abre a tua boca, julga retamente E faze justiça ao pobre e ao necessitado.

10 A mulher virtuosa, quem a pode achar? Porque a sua valia muito excede a dos corais.

11 O coração de seu marido confia nela, E não lhe haverá falta de lucro.

12 Ela lhe faz o bem, e não o mal, Em todos os dias da sua vida.

13 Ela busca lã e linho, E de bom grado trabalha com as suas mãos.

14 É como os navios do negociante; De longe traz o seu pão.

15 Também se levanta, quando ainda está escuro, E dá mantimento à sua casa, E às suas escravas a tarefa.

16 Considera um campo, e compra-o; Com o fruto das suas mãos planta uma vinha.

17 Cinge os seus lombos de fortaleza, E corrobora os seus braços.

18 Percebe que a sua negociação é proveitosa; A sua lâmpada não se apaga de noite.

19 Estende as suas mãos ao fuso, E com a mão pega na roca.

20 Abre a sua mão para o pobre, Estende ao necessitado as suas mãos.

21 Não tem medo da neve pela sua família, Pois todos os da sua casa estão vestidos de escarlate.

22 Faz para si cobertas, Veste-se de linho finíssimo e de púrpura.

23 Conhece-se seu marido nas portas, Quando se assenta entre os anciãos da terra.

24 Faz vestidos de linho e vende-os; E entrega cintas ao negociante.

25 A força e a dignidade são os seus vestidos, E ri-se do tempo vindouro.

26 Abre a sua boca com sabedoria, E a instrução amável está na sua língua.

27 Atende ao bom andamento da sua casa, E não come o pão da preguiça.

28 Seus filhos levantam-se e chamam-na bem-aventurada; Também seu marido a louva, dizendo:

29 Muitas filhas têm procedido virtuosamente, Mas tu a todas sobrepujas.

30 A graça é enganadora, e a formosura é vã; Mas a mulher que teme a Jeová, essa será louvada.

31 Dai-lhe do fruto das suas mãos; E nas portas louvem-na as suas obras.