1 O ką pasakysime gavus Abraomą­mūsų protėvį pagal kūną?

2 Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.

3 Bet ką sako Raštas? "Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu".

4 Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.

5 O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.

6 Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:

7 "Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;

8 palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!"

9 Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.

10 Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.

11 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,

12 ir apipjaustymo tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.

13 Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.

14 Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.

15 Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.

16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,

17 kaip parašyta: "Aš padariau tave daugelio tautų tėvu";­tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.

18 Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: "Tokie bus tavo palikuonys".

19 Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.

20 Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę

21 ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.

22 Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

23 Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad "buvo įskaityta",

24 bet ir apie mus,­nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį,

25 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.

1 Que diremos, então, ter conseguido Abraão, nosso progenitor, segundo a carne?

2 Porque se Abraão foi justificado pelas obras, tem de que se gloriar; mas não diante de Deus.

3 Pois que diz a Escritura? E Abraão creu a Deus, e isso lhe foi imputado para justiça.

4 Ao que trabalha, não lhe é imputada a recompensa por graça, mas por dívida;

5 porém ao que não trabalha, mas crê naquele que justifica ao ímpio, a sua fé lhe é imputada para justiça.

6 Do mesmo modo também Davi declara bem-aventurado o homem, a quem Deus atribui justiça sem obras,

7 dizendo: Bem-aventurados aqueles cujas iniqüidades são perdoadas, e cujos pecados são cobertos;

8 Bem-aventurado o homem a quem o Senhor não imputará pecado.

9 Vem, pois, esta bem-aventurança sobre os circuncisos, ou também sobre os incircuncisos? porque dizemos: A fé foi imputada a Abraão para justiça.

10 Como, pois, lhe foi imputada? estando na circuncisão, ou na incircuncisão? Não na circuncisão, mas sim na incircuncisão;

11 e recebeu o sinal da circuncisão, selo da justiça da fé que teve quando não era circuncidado; para que fosse ele pai de todos os que crêem, ainda que não sejam circuncidados, a fim de que a justiça lhes fosse imputada;

12 e fosse também pai da circuncisão para aqueles que não somente são da circuncisão, mas que também andam nas pisadas da fé que teve nosso pai Abraão antes de ser circuncidado.

13 A promessa feita a Abraão ou à sua descendência de que seria herdeiro do mundo, não foi pela Lei, mas pela justiça da fé.

14 Pois se os que são da Lei, são herdeiros, fica aniquilada a fé e anulada a promessa.

15 A Lei provoca ira; mas onde não há lei, não há transgressão.

16 Por isso procede da fé, para que seja segundo a graça, a fim de que a promessa seja firme a toda a descendência; não só à que procede da lei, mas também à que procede da fé que teve Abraão

17 (que é pai de todos nós, como está escrito: Eu te hei constituído pai de muitas nações) diante de Deus, a quem creu, o qual vivifica os mortos e chama as coisas que não são, como se fossem;

18 e em esperança ele creu contra esperança, para que se tornasse pai de muitas nações segundo o que se lhe havia dito: Assim será a tua descendência;

19 e sem se enfraquecer na fé, ele considerou o seu próprio corpo já amortecido (tendo ele quase cem anos), e a velhice de Sara;

20 contudo, à vista da promessa de Deus, não vacilou por desconfiança, mas tornou-se forte pela fé, dando glória a Deus,

21 e estando plenamente convencido de que Deus é poderoso para também cumprir o que tem prometido.

22 Pelo que isso lhe foi imputado para justiça.

23 Ora foi escrito não somente por causa dele, que isso lhe foi imputado,

24 mas também por nossa causa, a quem há de ser imputado, a saber, a nós os que cremos naquele que ressuscitou dentre os mortos a Jesus nosso Senhor,

25 o qual foi entregue por causa das nossas ofensas, e ressuscitado por causa da nossa justificação.