1 Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.

2 Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

3 Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.

4 Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

5 Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.

6 Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.

7 Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.

8 Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.

9 Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.

10 Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.

11 Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.

12 Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.

13 Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.

14 Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

15 ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

16 Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.

17 Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.

18 Aukšti kalnai­laukinėms ožkoms, uolos­triušiams prieglaudą teikia.

19 Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.

20 Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.

21 Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.

22 Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.

23 Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.

24 Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.

25 Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.

26 Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.

27 Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.

28 Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

29 Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

30 Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.

31 Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.

32 Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.

33 Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.

34 Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.

35 Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!

1 Bendize, minha alma, a Jeová. Ó Jeová, Deus meu, tu és mui grande; Estás vestido de honra e de majestade,

2 Tu que te cobres de luz como dum manto, Que estendes o céu como uma cortina,

3 És quem põe nas águas as vigas das suas câmaras, Quem faz das nuvens o seu carro, Quem anda sobre as asas do vento,

4 Quem faz dos seus mensageiros ventos, Dos seus ministros fogo chamejante;

5 Quem lançou os fundamentos da terra, Para que não fosse abalada para sempre.

6 Cobriste-a dum abismo como duma vestidura; As águas ficaram acima das montanhas.

7 À tua repreensão fugiram, À voz do teu trovão puseram-se em retirada

8 (Elevaram-se as montanhas, desceram os vales), Para o lugar que lhes tinha preparado.

9 Puseste-lhes barreiras, para que não ultrapassem, Para que não tornem a cobrir a terra.

10 Tu és quem faz sair fontes no vale; Elas correm entre os montes;

11 Dão de beber a todos os animais do campo; Os asnos monteses matam a sua sede.

12 Junto delas as aves do céu têm o seu pouso, Dentre a ramagem fazem ouvir o seu canto.

13 Ele, das suas câmaras, rega os montes; A terra se farta dos frutos das suas obras.

14 Faz crescer a relva para o gado, E a erva para corresponder ao trabalho do homem, Para fazer sair alimento do seio da terra,

15 O vinho que alegra o coração do homem, O azeite que faz reluzir o seu rosto, E o pão que fortalece o coração do homem.

16 São saciadas as árvores de Jeová, Os cedros do Líbano que ele plantou,

17 Nos quais fazem ninhos as aves; Quanto à cegonha, a sua morada está nos ciprestes.

18 Para as cabras monteses são as altas montanhas, Os penhascos são refúgios para os querogrilos.

19 Ele fez a lua para marcar as estações; O sol conhece o seu ocaso.

20 Tu fazes as trevas, e vem a noite, Na qual saem todos os animais da selva.

21 Os leões novos rugem em busca da presa, E pedem a Deus de comer.

22 Mal nasce o sol, recolhem-se, E vão deitar-se nos seus covis.

23 O homem sai para o seu trabalho, E para a sua ocupação até à tarde.

24 Quão numerosas são as tuas obras, Jeová! Todas elas as fizeste com sabedoria: Cheia está a terra das tuas riquezas.

25 Eis ali o mar grande e vasto, No qual se movem inumeráveis seres, Animais, tanto pequenos como grandes.

26 Ali andam os navios; Ali está leviatã que formaste para nele folgar.

27 Todos estes esperam de ti, Que lhes dês de comer a tempo.

28 Tu lhes distribuis, e eles apanham; Abres a mão, eles são saciados de bens.

29 Escondes o teu rosto, eles ficam perturbados; Tira-lhes o fôlego, eles morrem, E voltam ao seu pó.

30 Envias o teu espírito, eles são criados; E renovas a face da terra.

31 Permaneça para sempre a glória de Jeová, Regozije-se Jeová nas suas obras.

32 Ele olha para a terra, e ela estremece; Toca as montanhas, e elas fumegam.

33 Cantarei a Jeová, enquanto eu viver; Cantarei louvores ao meu Deus, enquanto eu subsistir.

34 Seja-lhe agradável a minha meditação; Eu me regozijarei em Jeová.

35 Sejam da terra extirpados os pecadores, E Não subsistam mais os perversos. Bendize, minha alma, a Jeová. Louvai a Jeová.