1 Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai:

2 prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!

3 Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai­išmanymas.

4 Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.

5 Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,

6 kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?

7 Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.

8 Didelė kaina už sielos išpirkimą­tiek niekad neturėsi,

9 kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.

10 Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.

11 Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.

12 Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.

13 Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.

14 Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

15 Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.

16 Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.

17 Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.

18 Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,

19 tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.

20 Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

1 Ouvi isto, todos os povos; Dai ouvidos, todos os habitantes do mundo:

2 Tanto plebeus, como de alta estirpe, Juntamente os ricos e os pobres.

3 A minha boca falará sabedoria; De entendimento será a meditação do meu coração.

4 Inclinarei o meu ouvido a uma parábola, Ao som da harpa declararei o meu enigma.

5 Por que hei de eu temer nos dias de adversidade, Quando me cercar a iniqüidade dos que me perseguem,

6 Dos que confiam na sua fazenda, E se gloriam na multidão das suas riquezas?

7 Nenhum deles pode de maneira alguma remir a seu irmão, Nem por ele dar um resgate a Deus

8 (Pois custa demais a remissão da vida deles, E esta tentativa tem de ser abandonada para sempre),

9 Para que continuasse a viver perpetuamente, E para que não visse a cova.

10 Pois vê-se que os sábios morrem, O estulto e o estúpido juntos perecem, E deixam a outros a sua fazenda.

11 O seu pensamento íntimo é que as suas casas permanecerão para sempre, E as suas moradas para todas as gerações; Eles dão às suas terras os seus próprios nomes.

12 O homem, porém, não permanece em dignidade: Antes é semelhante aos animais que perecem.

13 Este é o caminho dos que confiam em si mesmos, E o dos que os seguem, aplaudindo o que eles dizem. (Selá)

14 Como ovelhas são encurralados no Cheol, A morte os pastoreia. Os justos dominam sobre eles de manhã, A sua formosura, consumi-la-á o Cheol, Para não ter mais lugar onde habite.

15 Mas Deus remirá a minha alma do poder do Cheol, Pois ele me receberá. (Selá)

16 Não temas, quando alguém se enriquecer, Quando for aumentada a glória da sua casa:

17 Porque, quando morrer, não levará coisa alguma; A sua glória não descerá após ele.

18 Ainda que ele, enquanto vivo, abençoou a sua alma (Os homens te louvam, enquanto fazes o bem a ti mesmo),

19 Irá ter com a geração de seus pais, Os quais não verão mais a luz.

20 O homem, revestido de dignidade, mas sem entendimento, É semelhante aos animais que perecem.