1 Dieve, kodėl atstūmei mus amžiams, kodėl Tavo rūstybė dega prieš Tavo ganyklos avis?
2 Atsimink savo susirinkimą, kurį senais laikais įsigijai, tautą, kurią išpirkai, kad ji būtų Tavo, Siono kalną, kuriame Tu gyvenai!
3 Įženk į nesibaigiančius griuvėsius. Priešas šventykloje nusiaubė viską.
4 Tavo priešai rėkavo Tavo susirinkimo viduryje, iškėlė čia savo ženklus.
5 Jie švaistėsi kirviais lyg miško tankynėje:
6 sudaužė kirviais ir kūjais visus medžio raižinius.
7 Jie padegė Tavo šventyklą, išniekino Tavo vardo buveinę.
8 Jie manė savo širdyse: "Sunaikinsime viską!" Jie sudegino visas Dievo sueigos vietas krašte.
9 Mes nebeturime savo ženklų, nebėra daugiau jokio pranašo; nė vienas nežinome, ar ilgai taip bus.
10 Dieve, ar ilgai prispaudėjas tyčiosis? Ar priešas niekins Tavo vardą per amžius?
11 Kodėl atitrauki savo ranką ir dešinę paslepi antyje?
12 Tačiau Dievas yra mano Karalius nuo seno; Jis gelbsti žemės viduryje.
13 Tu jūrą savo galybe perskyrei, sutrupinai vandenyje slibinams galvas.
14 Tu sudaužei galvas leviatano, davei jį visą suėsti dykumos gyventojams.
15 Tau paliepus ištrykšta šaltiniai ir sraunūs upeliai, o vandeningos upės išdžiūsta.
16 Tavo yra diena ir naktis. Tu sukūrei šviesą ir saulę.
17 Tu nustatei žemės ribas, Tu padarei vasarą ir žiemą.
18 Atsimink, Viešpatie, kad priešas tyčiojasi ir kvailiai niekina Tavąjį vardą.
19 Neatiduok savo balandėlio gyvybės žvėrims ir nepamiršk amžinai vargšų susirinkimo.
20 Pažvelk į savo sandorą; juk visi žemės tamsūs kampai yra gausūs smurto!
21 Nepalik prispaustųjų gėdingai trauktis! Vargšai ir skurdžiai tegiria Tavąjį vardą!
22 Pakilk, Dieve, ir gink savo bylą! Prisimink, kaip kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien!
23 Nepamiršk savo priešų riksmo, prieš Tave nuolat sukylančiųjų triukšmo!
1 Ó Deus, por que nos rejeitas para sempre? Por que se acende a tua ira contra as ovelhas do teu pasto?
2 Lembra-te da tua congregação que desde a antigüidade adquiriste. Que remiste para ser a tribo da tua herança; E do monte Sião, no qual tens habitado.
3 Dirige os teus passos para as perpétuas ruínas, Para todo o mal que o inimigo tem feito no santuário.
4 Os teus adversários bramiram no meio da tua assembléia, Puseram por sinais as suas próprias insígnias.
5 Pareciam homens que de machados alçados Rompem através de espessa mata de árvores.
6 Agora a esses lavores de escultura à uma Eles os estão despedaçando a machado e martelos.
7 Deitaram fogo ao teu santuário; Profanaram, derrubando-a até o chão, a morada do teu nome.
8 Disseram no seu coração: Acabemos com eles de uma vez; Incendiaram todas as casas de Deus na terra.
9 Os nossos símbolos, não os vemos; Não há mais profeta, Não há entre nós quem saiba até quando.
10 Até quando, ó Deus, ultrajará o adversário? Acaso blasfemará o inimigo o teu nome para sempre?
11 Por que retrais a tua mão, a tua destra? Tira-a do teu seio e dá cabo deles.
12 Todavia Deus é o meu rei desde a antigüidade, Obrando a salvação no meio da terra.
13 Foste tu o que pela tua força dividiste o mar; Esmigalhaste a cabeça dos monstros marinhos sobre as águas.
14 Foste tu o que despedaçaste as cabeças do leviatã, E o deste por comida aos habitantes do deserto.
15 Foste tu o que abriste fontes e torrentes; Tu o que fizeste secar rios perenes.
16 Teu é o dia, também tua é a noite: Tu formaste a luz e o sol.
17 Foste tu o que determinaste todos os limites da terra; O verão e o inverno, tu os fizeste.
18 Lembra-te disto, de como o inimigo tem ultrajado a Jeová, E de como um povo insensato tem blasfemado o teu nome.
19 Não entregues a alma da tua rola a feras, Não te olvides para sempre da vida dos teus aflitos.
20 Considera tu a tua aliança, Pois os lugares tenebrosos da terra estão cheios das moradas de violência.
21 Não volte envergonhado o oprimido; Louvem o teu nome o aflito e o necessitado.
22 Levanta-te, ó Deus, pleiteia a tua própria causa; Lembra-te de como o insensato te ultraja continuamente.
23 Não te esqueças da gritaria dos teus adversários; O túmulto dos que se levantam contra ti sobe continuamente.