1 Viešpaties žodis buvo suteiktas Joeliui, Petuelio sūnui.

2 Pasiklausykite, vyresnieji, išgirskite savo ausimis, visi krašto gyventojai! Ar taip buvo jūsų ar jūsų tėvų dienomis?

3 Pasakykite tai savo vaikams, jie tepapasakoja savo vaikams, o anie­kitai kartai.

4 Ką paliko vikšrai, nuėdė skėriai; kas paliko nuo skėrių, suėdė vabalai; kas liko nuo vabalų, sunaikino amaras.

5 Girtuokliai, pabuskite. Verkite ir dejuokite visi, kurie geriate vyną, nes jo nebebus jums.

6 Tauta užpuolė mano kraštą, galinga ir gausi tauta. Jos dantys yra kaip liūto, krūminiai kaip galingo liūto.

7 Ji nusiaubė mano vynuogyną, sunaikino figmedžius, nuėdė jų lapus bei nugraužė žievę; jų šakos liko baltos.

8 Raudok apsisiautusi ašutine kaip mergaitė dėl savo jaunystės vyro.

9 Duonos aukos ir geriamosios aukos dingo iš Viešpaties namų, gedi kunigai, Viešpaties tarnai.

10 Laukai sunaikinti, dirvos liūdi. Sunaikinti javai, vyno nebėra, aliejus išseko.

11 Vynininkai, susigėskite, žemdirbiai, dejuokite netekę kviečių ir miežių, nes laukų derlius žuvo.

12 Vynmedis nudžiūvo, figmedis nuvyto. Granatmedis, palmė, obelis ir visi laukų medžiai nudžiūvo. Todėl ir džiaugsmas dingo tarp žmonių.

13 Kunigai, apsisiauskite ašutine ir liūdėkite! Aukuro tarnai, verkite ir raudokite! Mano Dievo tarnai, apsisiautę ašutine, gulėkite per naktį ir raudokite, nes nebėra duonos aukų ir geriamųjų aukų jūsų Dievo namuose.

14 Paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, sukvieskite vyresniuosius ir visus krašto gyventojus į Viešpaties, jūsų Dievo, namus ir šaukitės Viešpaties.

15 Viešpaties diena arti! Kaip sunaikinimas ji ateis nuo Visagalio.

16 Maistas atimtas, mums matant, džiaugsmas bei džiūgavimas išnyko iš Dievo namų.

17 Pasėti grūdai žemėje sudžiūvo, sandėliai tušti, klojimai nenaudojami, nes javų nėra.

18 Vargsta gyvuliai! Nerimsta galvijų bandos, nes nebėra joms ganyklų, kenčia ir avys.

19 Tavęs, Viešpatie, šauksiuosi, nes ugnis sunaikino pievas ir ganyklas, liepsna nusvilino visus laukų medžius.

20 Net laukiniai žvėrys šaukiasi Tavęs, nes išdžiūvo visi upeliai ir ugnis nuėdė pievas bei ganyklas.

1 Oráculo do Senhor dirigido a Joel, filho de Fatuel.

2 Ouvi isto, anciãos, estai atentos, vós todos habitantes da terra! Aconteceu uma coisa semelhante em vossos dias, ou nos dias de vossos pais?

3 Narrai-o a vossos filhos, vossos filhos a seus filhos, e estes à geração seguinte!

4 O que a lagarta deixou, o gafanhoto devorou; o que deixou o gafanhoto, o roedor devorou; e o que ficou do roedor, o devastador comeu.

5 Despertai, ó ébrios, e chorai; bebedores de vinho, lamentai-vos, porque o suco da vinha foi tirado da vossa boca!

6 Minha terra foi invadida por um povo forte e inumerável; seus dentes são dentes de leão, e tem mandíbulas de leoa.

7 Devastou o meu vinhedo, destruiu minha figueira, descascou-a completamente, lançou-a por terra e seus ramos tornaram-se brancos.

8 Clama como uma virgem cingida de saco para chorar o prometido de sua juventude.

9 Já não há oferta nem libação no templo do Senhor. Os sacerdotes, servos do Senhor, estão de luto.

10 Os campos estão devastados, o solo enlutado. O trigo foi destruído, o mosto perdido, o óleo estragado.

11 Os lavradores estão desamparados, os vinhateiros lamentam-se por causa do trigo e da cevada, porque a colheita foi destruída.

12 A vinha secou, a figueira murchou; a romãzeira, a palmeira, a macieira, todas as árvores definham; a alegria, envergonhada, foi para longe dos homens.

13 Revesti-vos de sacos, sacerdotes, e batei no peito! Lamentai-vos, ministros do altar! Vinde, passai a noite vestidos de saco, servos de meu Deus!

14 Publicai o jejum, convocai a assembléia, reuni os anciãos e toda a população no templo do Senhor, vosso Deus,

15 e clamai ao Senhor: Ai, que dia! O dia do Senhor, com efeito, está próximo, e vem como um furacão desencadeado pelo Todo-poderoso.

16 Acaso não foi sob os nossos olhos que desapareceu todo o mantimento e se desvaneceram do templo de nosso Deus a alegria e o regozijo?

17 As sementes secaram sob os torrões, os celeiros estão vazios, os armazéns, arruinados, porque falta o trigo.

18 Como geme o rebanho, e como anda errante o gado por falta de pastagens! Até mesmo os rebanhos de ovelhas padecem.

19 Clamo a vós, Senhor, porque o fogo devorou a erva do deserto, a chama queimou todas as árvores do campo;

20 os próprios animais selvagens suspiram por vós, porque as correntes das águas secaram, e o fogo devorou a erva do deserto.