1 Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:

2 "Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.

3 Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.

4 Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje,

5 nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

6 Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis,

7 jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

8 Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.

9 Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.

10 Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.

11 Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.

12 Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,

13 saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,

14 tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.

15 Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.

16 Gyvačių nuodus jis čiulps, jį nužudys angies liežuvis.

17 Jis nematys upių ir upelių, tekančių medumi ir pienu.

18 Ką jis uždirbo, turės atiduoti ir neprarys to. Jis atlygins savo turtais ir nepasidžiaugs jais.

19 Nes jis nuskriaudė ir apleido vargšą, pasisavino namus, kurių nestatė.

20 Jo godumui nebuvo ribų, bet jis nieko neišgelbės.

21 Neliks jo valgio ir niekas nežiūrės į jo gėrybes.

22 Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį.

23 Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant.

24 Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas.

25 Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

26 Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.

27 Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį.

28 Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.

29 Tokia dalis yra nuo Dievo nedorėliui ir toks palikimas yra Dievo jam skirtas".

1 Sofar de Naama falou nestes termos:

2 É por isso que meus pensamentos me sugerem uma resposta, e estou impaciente por falar.

3 Ouvi queixas injuriosas, foram palavras vãs que responderam a meu espírito.

4 Não sabes bem que, em todos os tempos, desde que o homem foi posto na terra,

5 o triunfo dos maus é breve, e a alegria do ímpio só dura um instante?

6 Ainda mesmo que sua estatura chegasse até o céu e sua cabeça tocasse a nuvem,

7 como o seu próprio esterco, ele perece para sempre, e aqueles que o viam, indagam onde ele está.

8 Como um sonho, ele voa, ninguém mais o encontra, desaparece como uma visão noturna.

9 O olho que o viu, já não mais o vê, nem o verá mais a sua morada.

10 Seus filhos aplacarão os pobres, suas mãos restituirão suas riquezas.

11 Seus ossos estavam cheios de vigor juvenil, sua mocidade deita-se com ele no pó.

12 Se o mal lhe foi doce na boca, se o ocultou debaixo da língua,

13 se o reteve e não o abandonou, se o saboreou com seu paladar,

14 esse alimento se transformará em suas entranhas, e se converterá interiormente em fel de áspides.

15 Vomitará as riquezas que engoliu; Deus as fará sair-lhe do ventre.

16 Sugava o veneno de áspides, a língua da víbora o matará.

17 Não verá correr os riachos de óleo, as torrentes de mel e de leite.

18 Vomitará seu ganho, sem poder engoli-lo, não gozará o fruto de seu tráfico.

19 Porque maltratou, desamparou os pobres, roubou uma casa que não tinha construído,

20 porque sua avidez é insaciável, não salvará o que lhe era mais caro.

21 Nada escapava à sua voracidade: é por isso que sua felicidade não há de durar.

22 Em plena abundância, sentirá escassez; todos os golpes da infelicidade caem sobre ele.

23 Para encher-lhe o ventre {Deus} desencadeia o fogo de sua cólera, e fará chover a dor sobre ele.

24 Se foge diante da arma de ferro, o arco de bronze o traspassa,

25 um dardo sai-lhe das costas, um aço fulgurante sai-lhe do fígado. O terror desaba sobre ele,

26 e ser-lhe-ão reservadas as trevas. Um fogo, que o homem não acendeu, o devora e consome o que sobra em sua tenda.

27 Os céus revelam seu crime, a terra levanta-se contra ele,

28 uma torrente joga-se contra sua casa, que é levada no dia da cólera divina.

29 Tal é a sorte que Deus reserva ao mau, e a herança que Deus lhe destina.