1 "Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

2 Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

3 Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

4 Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

5 Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

6 Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

7 Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

8 tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

9 Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

10 tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

11 Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

12 tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

13 Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

14 tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

15 Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

16 Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

17 Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

18 Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

19 Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

20 Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

21 Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

22 tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

23 Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

24 Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

25 Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

26 Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

27 mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

28 Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

29 Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

30 Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

31 Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

32 Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

33 Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

34 nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

35 O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

36 Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

37 Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

38 Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

39 jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

40 tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės". Taip Jobas baigė savo kalbą.

1 Eu havia feito um pacto com meus olhos: não desejaria olhar nunca para uma virgem.

2 Que parte me daria Deus lá do alto, que sorte o Todo-poderoso me enviaria dos céus?

3 A infelicidade não está reservada ao injusto, e o infortúnio ao iníquo?

4 Não conhece Deus os meus caminhos, e não conta todos os meus passos?

5 Se caminhei com a mentira, se meu pé correu atrás da fraude,

6 que Deus me pese em justas balanças e reconhecerá minha integridade.

7 Se meus passos se desviaram do caminho, se meu coração seguiu meus olhos, se às minhas mãos se apegou qualquer mácula,

8 semeie eu e outro o coma, e que minhas plantações sejam desenraizadas!

9 Se meu coração foi seduzido por uma mulher, se fiquei à espreita à porta de meu vizinho,

10 que minha mulher gire a mó para outro e que estranhos a possuam!

11 Pois isso teria sido um crime, um delito dependente da justiça,

12 um fogo que devoraria até o abismo, e que teria arruinado todos os meus bens.

13 Nunca violei o direito de meus escravos, ou de minha serva, em suas discussões comigo.

14 Que farei eu quando Deus se levantar? Quando me interrogar, que lhe responderei?

15 Aquele que me criou no ventre, não o criou também a ele? Um mesmo criador não nos formou no seio da nossa mãe?

16 Não recusei aos pobres aquilo que desejavam, não fiz desfalecer os olhos da viúva,

17 não comi sozinho meu pedaço de pão, sem que o órfão tivesse a sua parte;

18 desde minha infância cuidei deste como um pai, desde o ventre de minha mãe fui o guia da viúva.

19 Se vi perecer um homem por falta de roupas, e o pobre que não tinha com que cobrir-se,

20 sem que seus rins me tenham abençoado, aquecido como estava com a lã de minhas ovelhas;

21 se levantei a mão contra o órfão, quando me via apoiado pelos juízes,

22 que meu ombro caia de minhas costas, que meu braço seja arrancado de seu cotovelo!

23 Pois o temor de Deus me invadiu, e diante de sua majestade não posso subsistir.

24 Nunca pus no ouro minha segurança, nem jamais disse ao ouro puro: És minha esperança.

25 Nunca me rejubilei por ser grande a minha riqueza, nem pelo fato de minha mão ter ajuntado muito.

26 Quando eu via o sol brilhar, e a lua levantar-se em seu esplendor,

27 jamais meu coração deixou-se seduzir em segredo, e minha mão não foi levada à boca para um beijo.

28 Isto seria um crime digno de castigo, pois eu teria renegado o Deus do alto.

29 Nunca me alegrei com a ruína de meu inimigo, e nem exultei quando a infelicidade o feriu.

30 Não permiti que minha língua pecasse, reclamando sua morte por uma imprecação.

31 Jamais as pessoas de minha tenda me disseram: Há alguém que não saiu satisfeito.

32 O estrangeiro não passava a noite fora, eu abria a minha porta ao viajante.

33 Nunca dissimulei minha culpa aos homens, escondendo em meu peito minha iniqüidade,

34 como se temesse a multidão e receasse o desprezo das famílias, a ponto de me manter quieto sem pôr o pé fora da porta.

35 Oh, se eu tivesse alguém para me ouvir! Eis a minha assinatura: que o Todo-poderoso me responda! Que o meu adversário escreva também um memorial.

36 Será que eu não o poria sobre meus ombros, e não cingiria minha fronte com ele como de uma coroa?

37 Dar-lhe-ia conta de todos os meus passos, e me apresentaria diante dele altivo como um príncipe.

38 Se minha terra clamou contra mim, e seus sulcos derramaram lágrimas,

39 se comi seus frutos sem pagar, se afligi a alma de seu possuidor,

40 que em vez de trigo produza espinhos, e joio em vez de cevada! Aqui terminam os discursos de Jó.