1 Tie trys vyrai liovėsi atsakinėti Jobui, nes jis laikė save teisiu.
2 Barachelio sūnus Elihuvas, buzitas iš Ramo giminės, supyko ant Jobo, nes jis teisino save, o ne Dievą.
3 Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.
4 Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį.
5 Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis.
6 Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: "Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.
7 Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.
8 Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.
9 Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga.
10 Todėl pasiklausykite manęs. Aš irgi pareikšiu savo nuomonę.
11 Aš laukiau jūsų žodžių, klausiau jūsų svarstymų, kai ieškojote, ką atsakyti.
12 Aš atidžiai jus stebėjau, tačiau nė vienas iš jūsų neįtikino Jobo ir neatsakė į jo žodžius.
13 Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: ‘Dievas jį įveiks, ne žmogus’.
14 Jis nesikreipė savo žodžiais į mane, ir aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais.
15 Jie nustebę stovi, netekę žado, nebežino, ką sakyti.
16 Kai aš laukiau, o jie stovėjo tylėdami ir nieko nesakė,
17 aš nusprendžiau atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.
18 Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina.
19 Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines.
20 Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.
21 Nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu.
22 Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greitai pašalintų mane".
1 Como Jó persistisse em considerar-se como um justo, estes três homens cessaram de lhe responder.
2 Então se inflamou a cólera de Eliú, filho de Baraquel, de Buz, da família de Rão; sua cólera inflamou-se contra Jó, por este pretender justificar-se perante Deus.
3 Inflamou-se também contra seus três amigos, por não terem achado resposta conveniente, dando assim culpa a Deus.
4 Como fossem mais velhos do que ele, Eliú tinha se abstido de responder a Jó.
5 Mas, quando viu que não tinham mais nada para responder, encolerizou-se.
6 Então Eliú, filho de Baraquel, de Buz, tomou a palavra nestes termos: Sou jovem em anos, e vós sois velhos; é por isso que minha timidez me impediu de manifestar-vos o meu saber.
7 Dizia comigo: A idade vai falar; os muitos anos farão conhecer a sabedoria,
8 mas é o Espírito de Deus no homem, e um sopro do Todo-poderoso que torna inteligente.
9 Não são os mais velhos que são sábios, nem os anciãos que discernem o que é justo;
10 é por isso que digo: Escutai-me, vou mostrar-vos o que sei.
11 Esperei enquanto faláveis, prestei atenção em vossos raciocínios. Enquanto discutíeis,
12 segui-vos atentamente. Mas ninguém refutou Jó, ninguém respondeu aos seus argumentos.
13 Não digais: Encontramos a sabedoria; é Deus e não um homem quem nos instrui.
14 Não foi a mim que dirigiu seus discursos, mas encontrarei outras respostas diferentes das vossas.
15 Ei-los calados, já não dizem mais nada; faltam-lhes as palavras.
16 Esperei que se calassem, que parassem e cessassem de responder.
17 É a minha vez de responder: vou também mostrar o que sei.
18 Pois estou cheio de palavras, o espírito que está em meu peito me oprime.
19 Meu peito é como o vinho arrolhado, como um barril pronto para estourar.
20 Vou falar, isto me aliviará, abrirei meus lábios para responder.
21 Não farei acepção de ninguém, não adularei este ou aquele.
22 Pois não sei bajular; do contrário, meu Criador logo me levaria.