1 Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:
2 "Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.
3 Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.
4 Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’
5 Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,
6 o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
7 Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
8 Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.
9 Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.
10 Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.
11 Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.
12 Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.
13 Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
14 Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų".
15 Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.
16 Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: "Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.
17 Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?"
18 Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: "Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?
19 Parodykite man mokesčių pinigą!" Jie padavė Jam denarą.
20 Jis paklausė: "Kieno čia atvaizdas ir įrašas?"
21 Jie atsakė: "Ciesoriaus". Tuomet Jėzus jiems tarė: "Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas DievoDievui".
22 Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.
23 Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:
24 "Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.
25 Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.
26 Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.
27 Po jų visų numirė ir ta moteris.
28 Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję".
29 Jėzus jiems atsakė: "Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.
30 Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.
31 O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:
32 ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!"
33 Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.
34 Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,
35 ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:
36 "Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?"
37 Jėzus jam atsakė: " ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.
38 Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.
39 Antrasispanašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.
40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai".
41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:
42 "Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?" Jie atsakė: "Dovydo".
43 Jis tarė jiems: "O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:
44 ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.
45 Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?"
46 Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.
1 Jesus tornou a falar-lhes por meio de parábolas:
2 The kingdom of the heavens has become like a king who made a wedding feast for his son,
3 and sent his bondmen to call the persons invited to the wedding feast, and they would not come.
4 Again he sent other bondmen, saying, Say to the persons invited, Behold, I have prepared my dinner; my oxen and my fatted beasts are killed, and all things ready; come to the wedding feast.
5 But they made light of it, and went, one to his own land, and another to his commerce.
6 And the rest, laying hold of his bondmen, ill-treated and slew {them}.
7 And {when} the king {heard of it he} was wroth, and having sent his forces, destroyed those murderers and burned their city.
8 Then he says to his bondmen, The wedding feast is ready, but those invited were not worthy;
9 go therefore into the thoroughfares of the highways, and as many as ye shall find invite to the wedding feast.
10 And those bondmen went out into the highways, and brought together all as many as they found, both evil and good; and the wedding feast was furnished with guests.
11 And the king, having gone in to see the guests, beheld there a man not clothed with a wedding garment.
12 And he says to him, {My} friend, how camest thou in here not having on a wedding garment? But he was speechless.
13 Then said the king to the servants, Bind him feet and hands, and take him away, and cast him out into the outer darkness: there shall be the weeping and the gnashing of teeth.
14 For many are called ones, but few chosen ones.
16 And they send out to him their disciples with the Herodians, saying, Teacher, we know that thou art true and teachest the way of God in truth, and carest not for any one, for thou regardest not men's person;
17 tell us therefore what thou thinkest: Is it lawful to give tribute to Caesar, or not?
18 But Jesus, knowing their wickedness, said, Why tempt ye me, hypocrites?
19 Shew me the money of the tribute. And they presented to him a denarius.
20 And he says to them, Whose {is} this image and superscription?
21 They say to him, Caesar's. Then he says to them, Pay then what is Caesar's to Caesar, and what is God's to God.
22 And when they heard {him}, they wondered, and left him, and went away.
24 saying, Teacher, Moses said, If any one die, not having children, his brother shall marry his wife and shall raise up seed to his brother.
25 Now there were with us seven brethren; and the first having married died, and not having seed, left his wife to his brother.
26 In like manner also the second and the third, unto the seven.
27 And last of all the woman also died.
28 In the resurrection therefore of which of the seven shall she be wife, for all had her?
29 And Jesus answering said to them, Ye err, not knowing the scriptures nor the power of God.
30 For in the resurrection they neither marry nor are given in marriage, but are as angels of God in heaven.
31 Quanto à ressurreição dos mortos, não lestes o que Deus vos disse:
32 Eu sou o Deus de Abraão, o Deus de Isaac e o Deus de Jacó {Ex 3,6}? Ora, ele não é Deus dos mortos, mas Deus dos vivos.
33 E, ouvindo esta doutrina, as turbas se enchiam de grande admiração.
34 Sabendo os fariseus que Jesus reduzira ao silêncio os saduceus, reuniram-se
35 e um deles, doutor da lei, fez-lhe esta pergunta para pô-lo à prova:
36 Mestre, qual é o maior mandamento da lei?
37 Respondeu Jesus: Amarás o Senhor teu Deus de todo teu coração, de toda tua alma e de todo teu espírito {Dt 6,5}.
38 Este é o maior e o primeiro mandamento.
39 E o segundo, semelhante a este, é: Amarás teu próximo como a ti mesmo {Lv 19,18}.
40 Nesses dois mandamentos se resumem toda a lei e os profetas.
41 Como os fariseus se agrupassem, Jesus interrogou-os:
42 Que pensais vós de Cristo? De quem é filho? Responderam: De Davi!
43 Como então, prosseguiu Jesus, Davi, falando sob inspiração do Espírito, chama-o Senhor, dizendo:
44 O Senhor disse a meu Senhor: Senta-te à minha direita, até que eu ponha teus inimigos por escabelo dos teus pés {Sl 109,1}?
45 Se, pois, Davi o chama Senhor, como é ele seu filho?
46 Ninguém pôde responder-lhe nada. E, depois daquele dia, ninguém mais ousou interrogá-lo.