1 Danket dem HERRN; denn er ist freundlich, und seine Güte währet ewiglich.

2 So sollen sagen, die erlöst sind durch den HERRN, die er aus der Not erlöst hat

3 und die er aus den Ländern zusammengebracht hat vom Aufgang, vom Niedergang, von Mitternacht und vom Meer.

4 Die irregingen in der Wüste, in ungebahntem Wege, und fanden keine Stadt, da sie wohnen konnten,

5 hungrig und durstig, und ihre Seele verschmachtete;

6 die zum HERRN riefen in ihrer Not, und er errettete sie aus ihren Ängsten

7 und führte sie einen richtigen Weg, daß sie gingen zur Stadt, da sie wohnen konnten:

8 die sollen dem HERRN danken für seine Güte und für seine Wunder, die er an den Menschenkindern tut,

9 daß er sättigt die durstige Seele und füllt die hungrige Seele mit Gutem.

10 Die da sitzen mußten in Finsternis und Dunkel, gefangen in Zwang und Eisen,

11 darum daß sie Gottes Geboten ungehorsam gewesen waren und das Gesetz des Höchsten geschändet hatten,

12 dafür ihr Herz mit Unglück geplagt werden mußte, daß sie dalagen und ihnen niemand half;

13 die zum HERRN riefen in ihrer Not, und er half ihnen aus ihren Ängsten

14 und führte sie aus der Finsternis und Dunkel und zerriß ihre Bande:

15 die sollen dem HERRN danken für seine Güte und für seine Wunder, die an den Menschenkindern tut,

16 daß er zerbricht eherne Türen und zerschlägt eiserne Riegel.

17 Die Narren, so geplagt waren um ihrer Übertretung willen und um ihrer Sünden willen,

18 daß ihnen ekelte vor aller Speise und sie todkrank wurden;

19 die riefen zum HERRN in ihrer Not, und er half ihnen aus ihren Ängsten,

20 er sandte sein Wort und machte sie gesund und errettete sie, daß sie nicht starben:

21 die sollen dem HERRN danken für seine Güte und für seine Wunder, die er an den Menschenkindern tut,

22 und Dank opfern und erzählen seine Werke mit Freuden.

23 Die mit Schiffen auf dem Meer fuhren und trieben ihren Handel in großen Wassern;

24 die des HERRN Werke erfahren haben und seine Wunder im Meer,

25 wenn er sprach und einen Sturmwind erregte, der die Wellen erhob,

26 und sie gen Himmel fuhren und in den Abgrund fuhren, daß ihre Seele vor Angst verzagte,

27 daß sie taumelten und wankten wie ein Trunkener und wußten keinen Rat mehr;

28 die zum HERRN schrieen in ihrer Not, und er führte sie aus ihren Ängsten

29 und stillte das Ungewitter, daß die Wellen sich legten

30 und sie froh wurden, daß es still geworden war und er sie zu Lande brachte nach ihrem Wunsch:

31 die sollen dem HERRN danken für seine Güte und für seine Wunder, die er an den Menschenkindern tut,

32 und ihn bei der Gemeinde preisen und bei den Alten rühmen.

33 Er machte Bäche trocken und ließ Wasserquellen versiegen,

34 daß ein fruchtbar Land zur Salzwüste wurde um der Bosheit willen derer, die darin wohnten.

35 Er machte das Trockene wiederum wasserreich und im dürren Lande Wasserquellen

36 und hat die Hungrigen dahingesetzt, daß sie eine Stadt zurichten, da sie wohnen konnten,

37 und Äcker besäen und Weinberge pflanzen möchten und die jährlichen Früchte gewönnen.

38 Und er segnete sie, daß sie sich sehr mehrten, und gab ihnen viel Vieh.

39 Sie waren niedergedrückt und geschwächt von dem Bösen, das sie gezwungen und gedrungen hatte.

40 Er schüttete Verachtung auf die Fürsten und ließ sie irren in der Wüste, da kein Weg ist,

41 und schützte den Armen vor Elend und mehrte sein Geschlecht wie eine Herde.

42 Solches werden die Frommen sehen und sich freuen; und aller Bosheit wird das Maul gestopft werden.

43 Wer ist weise und behält dies? So werden sie merken, wie viel Wohltaten der HERR erzeigt.

1 Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

2 Taip tekartoja Viešpaties išpirktieji, kuriuos Jis išpirko iš priešo rankos,

3 ir surinko juos iš kraštų: iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų.

4 Po dykumą jie klajojo tuščiais keliais, nerasdami miesto, kur galėtų gyventi.

5 Jie alko ir troško, jų sielos nusilpo.

6 Varge jie Viešpaties šaukėsi, Jis iš sielvartų juos išvadavo.

7 Jis vedė juos teisingu keliu, kad jie nueitų į gyvenamą miestą.

8 Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

9 Jis pagirdė trokštančią sielą, išalkusią sielą pripildė gėrybių.

10 Kurie sėdėjo tamsoje ir mirties šešėlyje, geležimi ir skurdu sukaustyti,­

11 nes buvo sukilę prieš Dievo žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo patarimą,

12 todėl Jis pažemino vargu jų širdis,­ krito, ir niekas jiems nepadėjo.

13 Varge jie šaukėsi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbėjo.

14 Jis išvedė juos iš tamsos ir mirties šešėlio ir sutraukė jų pančius.

15 Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

16 Jis sudaužė varinius vartus ir geležinius skląsčius sulaužė.

17 Kvailiai dėl savo nedorybių ir dėl savo kalčių kenčia.

18 Jiems nebemielas joks valgis, jie priartėjo prie mirties vartų.

19 Varge jie šaukiasi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbsti.

20 Jis siuntė savo žodį ir išgydė juos, iš pražūties juos išlaisvino.

21 Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

22 Teaukoja Jam padėkos aukas ir džiūgaudami teskelbia Jo darbus.

23 Kas laivais plaukia į jūrą, vandenų platybėje prekiauja,

24 tie mato Viešpaties darbus ir Jo stebuklus gelmėse.

25 Jam įsakius, audros pakyla, šiaušiasi bangos.

26 Ligi debesų jie pakyla, į gelmes vėl sminga, širdis jų tirpsta nelaimėje.

27 Jie svirduliuoja ir klydinėja kaip girti, jų jėgos baigia išsekti.

28 Varge jie Viešpaties šaukiasi, Jis iš sielvartų juos išvaduoja.

29 Jis nutildo audrą, nuramina bangas.

30 Tada jie džiaugiasi nurimusia jūra. Jis nuveda juos į geidžiamą uostą.

31 Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

32 Jie teaukština Jį tautos susirinkime, tegiria Jį vyresniųjų taryboje.

33 Upes Jis dykuma paverčia, vandens šaltinius­sausa žeme,

34 derlingą žemę paverčia druskynais dėl nedorybių žmonių, kurie joje gyvena.

35 Jis dykumą ežeru paverčia ir sausą žemę­vandens šaltiniais.

36 Jis alkanuosius apgyvendina ten, kad jie įkurtų gyvenamą miestą.

37 Jie apsėja laukus, pasodina vynuogynus, kurie atneša derlių.

38 Jis palaimina juos, ir jų labai padaugėja, jų galvijams neleidžia mažėti.

39 Kai jų sumažėja ir jie pažeminami priespauda, nelaimėmis ir širdgėla,

40 Jis paniekina kunigaikščius ir klaidina juos dykumoje be kelio,

41 bet Jis pakelia vargšą iš nelaimės, padaro gausią kaip bandą jo giminę.

42 Teisieji tai matys ir džiaugsis, o nedorybė užčiaups savo burną.

43 Išmintingasis tai pamatys ir supras Viešpaties malonę.