1 ESTA mi alma aburrida de mi vida: Daré yo suelta á mi queja sobre mí, Hablaré con amargura de mi alma.
2 Diré á Dios: no me condenes; Hazme entender por qué pleiteas conmigo.
3 ¿Parécete bien que oprimas, Que deseches la obra de tus manos, Y que resplandezcas sobre el consejo de los impíos?
4 ¿Tienes tú ojos de carne? ¿Ves tú como ve el hombre?
5 ¿Son tus días como los días del hombre, O tus años como los tiempos humanos,
6 Para que inquieras mi iniquidad, Y busques mi pecado,
7 Sobre saber tú que no soy impío, Y que no hay quien de tu mano libre?
8 Tus manos me formaron y me compusieron Todo en contorno: ¿y así me deshaces?
9 Acuérdate ahora que como á lodo me diste forma: ¿Y en polvo me has de tornar?
10 ¿No me fundiste como leche, Y como un queso me cuajaste?
11 Vestísteme de piel y carne, Y cubrísteme de huesos y nervios.
12 Vida y misericordia me concediste, Y tu visitación guardó mi espíritu.
13 Y estas cosas tienes guardadas en tu corazón; Yo sé que esto está cerca de ti.
14 Si pequé, tú me has observado, Y no me limpias de mi iniquidad.
15 Si fuere malo, ay de mí! Y si fuere justo, no levantaré mi cabeza, Estando harto de deshonra, Y de verme afligido.
16 Y subirá de punto, pues me cazas como á león, Y tornas á hacer en mí maravillas.
17 Renuevas contra mí tus plagas, Y aumentas conmigo tu furor, Remudándose sobre mí ejércitos.
18 ¿Por qué me sacaste de la matriz? Habría yo espirado, y no me vieran ojos.
19 Fuera, como si nunca hubiera sido, Llevado desde el vientre á la sepultura.
20 ¿No son mis días poca cosa? Cesa pues, y déjame, para que me conforte un poco.
21 Antes que vaya para no volver, A la tierra de tinieblas y de sombra de muerte;
22 Tierra de oscuridad, lóbrega Como sombra de muerte, sin orden, Y que aparece como la oscuridad misma.
1 "Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.
2 Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.
3 Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?
4 Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?
5 Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,
6 kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,
7 nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.
8 Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.
9 Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.
10 Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.
11 Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.
12 Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.
13 Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.
14 Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.
15 Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,
16 nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.
17 Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.
18 Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.
19 Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.
20 Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,
21 prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.
22 Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ".