1 Y RESPONDIO Job, y dijo:
2 ¿Hasta cuándo angustiaréis mi alma, Y me moleréis con palabras?
3 Ya me habéis vituperado diez veces: ¿No os avergonzáis de descomediros delante de mí?
4 Sea así que realmente haya yo errado, Conmigo se quedará mi yerro.
5 Mas si vosotros os engrandeciereis contra mí, Y adujereis contra mí mi oprobio,
6 Sabed ahora que Dios me ha trastornado, Y traído en derredor su red sobre mí.
7 He aquí yo clamaré agravio, y no seré oído: Daré voces, y no habrá juicio.
8 Cercó de vallado mi camino, y no pasaré; Y sobre mis veredas puso tinieblas.
9 Hame despojado de mi gloria, Y quitado la corona de mi cabeza.
10 Arruinóme por todos lados, y perezco; Y ha hecho pasar mi esperanza como árbol arrancado.
11 E hizo inflamar contra mí su furor, Y contóme para sí entre sus enemigos.
12 Vinieron sus ejércitos á una, y trillaron sobre mí su camino, Y asentaron campo en derredor de mi tienda.
13 Hizo alejar de mí mis hermanos, Y positivamente se extrañaron de mí mis conocidos.
14 Mis parientes se detuvieron, Y mis conocidos se olvidaron de mí.
15 Los moradores de mi casa y mis criadas me tuvieron por extraño; Forastero fuí yo en sus ojos.
16 Llamé á mi siervo, y no respondió; De mi propia boca le suplicaba.
17 Mi aliento vino á ser extraño á mi mujer, Aunque por los hijos de mis entrañas le rogaba.
18 Aun los muchachos me menospreciaron: En levantándome, hablaban contra mí.
19 Todos mis confidentes me aborrecieron; Y los que yo amaba, se tornaron contra mí.
20 Mi cuero y mi carne se pegaron á mis huesos; Y he escapado con la piel de mis dientes.
21 Oh vosotros mis amigos, tened compasión de mí, tened compasión de mí; Porque la mano de Dios me ha tocado.
22 ¿Por qué me perseguís como Dios, Y no os hartáis de mis carnes?
23 Quién diese ahora que mis palabras fuesen escritas! Quién diese que se escribieran en un libro!
24 Que con cincel de hierro y con plomo Fuesen en piedra esculpidas para siempre!
25 Yo sé que mi Redentor vive, Y al fin se levantará sobre el polvo:
26 Y después de deshecha esta mi piel, Aun he de ver en mi carne á Dios;
27 Al cual yo tengo de ver por mí, Y mis ojos lo verán, y no otro, Aunque mis riñones se consuman dentro de mí.
28 Mas debierais decir: ¿Por qué lo perseguimos? Ya que la raíz del negocio en mí se halla.
29 Temed vosotros delante de la espada; Porque sobreviene el furor de la espada á causa de las injusticias, Para que sepáis que hay un juicio.
1 Jobas atsakydamas tarė:
2 "Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?
3 Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.
4 O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.
5 Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?
6 Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.
7 Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.
8 Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.
9 Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.
10 Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.
11 Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.
12 Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.
13 Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.
14 Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.
15 Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.
16 Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.
17 Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.
18 Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.
19 Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.
20 Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.
21 Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.
22 Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?
23 O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,
24 įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.
25 Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.
26 Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.
27 Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.
28 Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.
29 Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas".