1 HICE pacto con mis ojos: ¿Cómo pues había yo de pensar en virgen?

2 Porque ¿qué galardón me daría de arriba Dios, Y qué heredad el Omnipotente de las alturas?

3 ¿No hay quebrantamiento para el impío, Y extrañamiento para los que obran iniquidad?

4 ¿No ve él mis caminos, Y cuenta todos mis pasos?

5 Si anduve con mentira, Y si mi pie se apresuró á engaño,

6 Péseme Dios en balanzas de justicia, Y conocerá mi integridad.

7 Si mis pasos se apartaron del camino, Y si mi corazón se fué tras mis ojos, Y si algo se apegó á mis manos,

8 Siembre yo, y otro coma, Y mis verduras sean arrancadas.

9 Si fué mi corazón engañado acerca de mujer, Y si estuve acechando á la puerta de mi prójimo:

10 Muela para otro mi mujer, Y sobre ella otros se encorven.

11 Porque es maldad é iniquidad, Que han de castigar los jueces.

12 Porque es fuego que devoraría hasta el sepulcro, Y desarraigaría toda mi hacienda.

13 Si hubiera tenido en poco el derecho de mi siervo y de mi sierva, Cuando ellos pleitearan conmigo,

14 ¿Qué haría yo cuando Dios se levantase? Y cuando él visitara, ¿qué le respondería yo?

15 El que en el vientre me hizo á mí, ¿no lo hizo á él? ¿Y no nos dispuso uno mismo en la matriz?

16 Si estorbé el contento de los pobres, E hice desfallecer los ojos de la viuda;

17 Y si comí mi bocado solo, Y no comió de él el huerfano;

18 (Porque desde mi mocedad creció conmigo como con padre, Y desde el vientre de mi madre fuí guía de la viuda;)

19 Si he visto que pereciera alguno sin vestido, Y al menesteroso sin cobertura;

20 Si no me bendijeron sus lomos, Y del vellón de mis ovejas se calentaron;

21 Si alcé contra el huérfano mi mano, Aunque viese que me ayudarían en la puerta;

22 Mi espalda se caiga de mi hombro, Y mi brazo sea quebrado de mi canilla.

23 Porque temí el castigo de Dios, Contra cuya alteza yo no tendría poder.

24 Si puse en oro mi esperanza, Y dije al oro: Mi confianza eres tú;

25 Si me alegré de que mi hacienda se multiplicase, Y de que mi mano hallase mucho;

26 Si he mirado al sol cuando resplandecía, Y á la luna cuando iba hermosa,

27 Y mi corazón se engañó en secreto, Y mi boca besó mi mano:

28 Esto también fuera maldad juzgada; Porque habría negado al Dios soberano.

29 Si me alegré en el quebrantamiento del que me aborrecía, Y me regocijé cuando le halló el mal;

30 (Que ni aun entregué al pecado mi paladar, Pidiendo maldición para su alma;)

31 Cuando mis domésticos decían: ­Quién nos diese de su carne! nunca nos hartaríamos.

32 El extranjero no tenía fuera la noche; Mis puertas abría al caminante.

33 Si encubrí, como los hombres mis prevaricaciones, Escondiendo en mi seno mi iniquidad;

34 Porque quebrantaba á la gran multitud, Y el menosprecio de las familias me atemorizó, Y callé, y no salí de mi puerta:

35 Quién me diera quien me oyese! He aquí mi impresión es que el Omnipotente testificaría por mí, Aunque mi adversario me hiciera el proceso.

36 Ciertamente yo lo llevaría sobre mi hombro, Y me lo ataría en lugar de corona.

37 Yo le contaría el número de mis pasos, Y como príncipe me llegaría á él.

38 Si mi tierra clama contra mí, Y lloran todos sus surcos;

39 Si comí su sustancia sin dinero, O afligí el alma de sus dueños;

40 En lugar de trigo me nazcan abrojos, Y espinas en lugar de cebada.

1 "Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

2 Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

3 Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

4 Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

5 Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

6 Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

7 Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

8 tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

9 Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

10 tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

11 Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

12 tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

13 Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

14 tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

15 Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

16 Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

17 Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

18 Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

19 Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

20 Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

21 Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

22 tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

23 Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

24 Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

25 Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

26 Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

27 mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

28 Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

29 Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

30 Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

31 Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

32 Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

33 Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

34 nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

35 O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

36 Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

37 Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

38 Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

39 jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

40 tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės". Taip Jobas baigė savo kalbą.