1 CIERTAMENTE tiempo limitado tiene el hombre sobre la tierra, Y sus días son como los días del jornalero.
2 Como el siervo anhela la sombra, Y como el jornalero espera el reposo de su trabajo:
3 Así poseo yo meses de vanidad, Y noches de trabajo me dieron por cuenta.
4 Cuando estoy acostado, digo: ¿Cuándo me levantaré? Y mide mi corazón la noche, Y estoy harto de devaneos hasta el alba.
5 Mi carne está vestida de gusanos, y de costras de polvo; Mi piel hendida y abominable.
6 Y mis días fueron más ligeros que la lanzadera del tejedor, Y fenecieron sin esperanza.
7 Acuérdate que mi vida es viento, Y que mis ojos no volverán á ver el bien.
8 Los ojos de los que me ven, no me verán más: Tus ojos sobre mí, y dejaré de ser.
9 La nube se consume, y se va: Así el que desciende al sepulcro no subirá;
10 No tornará más á su casa, Ni su lugar le conocerá más.
11 Por tanto yo no reprimiré mi boca; Hablaré en la angustia de mi espíritu, Y quejaréme con la amargura de mi alma.
12 ¿Soy yo la mar, ó ballena, Que me pongas guarda?
13 Cuando digo: Mi cama me consolará, Mi cama atenuará mis quejas;
14 Entonces me quebrantarás con sueños, Y me turbarás con visiones.
15 Y así mi alma tuvo por mejor el ahogamiento, Y quiso la muerte más que mis huesos.
16 Aburríme: no he de vivir yo para siempre; Déjáme, pues que mis días son vanidad.
17 ¿Qué es el hombre, para que lo engrandezcas, Y que pongas sobre él tu corazón,
18 Y lo visites todas las mañanas, Y todos los momentos lo pruebes?
19 ¿Hasta cuándo no me dejarás, Ni me soltarás hasta que trague mi saliva?
20 Pequé, ¿qué te haré, oh Guarda de los hombres? ¿Por qué me has puesto contrario á ti, Y que á mí mismo sea pesado?
21 ¿Y por qué no quitas mi rebelión, y perdonas mi iniquidad? Porque ahora dormiré en el polvo, Y si me buscares de mañana, ya no seré.
1 "Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?
2 Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,
3 taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.
4 Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.
5 Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.
6 Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.
7 Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.
8 Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.
9 Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.
10 Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.
11 Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.
12 Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?
13 Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,
14 Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.
15 Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.
16 Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienostuštybė.
17 Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?
18 Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.
19 Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?
20 Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?
21 Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus".