1 LOS proverbios de Salomón, hijo de David, rey de Israel:

2 Para entender sabiduría y doctrina; Para conocer las razones prudentes;

3 Para recibir el consejo de prudencia, Justicia, y juicio y equidad;

4 Para dar sagacidad á los simples, Y á los jóvenes inteligencia y cordura.

5 Oirá el sabio, y aumentará el saber; Y el entendido adquirirá consejo;

6 Para entender parábola y declaración; Palabras de sabios, y sus dichos oscuros.

7 El principio de la sabiduría es el temor de Jehová: Los insensatos desprecian la sabiduría y la enseñanza.

8 Oye, hijo mío, la doctrina de tu padre, Y no desprecies la dirección de tu madre:

9 Porque adorno de gracia serán á tu cabeza, Y collares á tu cuello.

10 Hijo mío, si los pecadores te quisieren engañar, No consientas.

11 Si dijeren: Ven con nosotros, Pongamos asechanzas á la sangre, Acechemos sin motivo al inocente;

12 Los tragaremos vivos como el sepulcro, Y enteros, como los que caen en sima;

13 Hallaremos riquezas de todas suertes, Henchiremos nuestras casas de despojos;

14 Echa tu suerte entre nosotros; Tengamos todos una bolsa:

15 Hijo mío, no andes en camino con ellos; Aparta tu pie de sus veredas:

16 Porque sus pies correrán al mal, E irán presurosos á derramar sangre.

17 Porque en vano se tenderá la red Ante los ojos de toda ave;

18 Mas ellos á su propia sangre ponen asechanzas, Y á sus almas tienden lazo.

19 Tales son las sendas de todo el que es dado á la codicia, La cual prenderá el alma de sus poseedores.

20 La sabiduría clama de fuera, Da su voz en las plazas:

21 Clama en los principales lugares de concurso; En las entradas de las puertas de la ciudad dice sus razones:

22 ¿Hasta cuándo, oh simples, amaréis la simpleza, Y los burladores desearán el burlar, Y los insensatos aborrecerán la ciencia?

23 Volveos á mi reprensión: He aquí yo os derramaré mi espíritu, Y os haré saber mis palabras.

24 Por cuanto llamé, y no quisisteis: Extendí mi mano, y no hubo quien escuchase;

25 Antes desechasteis todo consejo mío, Y mi reprensión no quisisteis:

26 También yo me reiré en vuestra calamidad, Y me burlaré cuando os viniere lo que teméis;

27 Cuando viniere como una destrucción lo que teméis, Y vuestra calamidad llegare como un torbellino; Cuando sobre vosotros viniere tribulación y angustia.

28 Entonces me llamarán, y no responderé; Buscarme han de mañana, y no me hallarán:

29 Por cuanto aborrecieron la sabiduría, Y no escogieron el temor de Jehová,

30 Ni quisieron mi consejo, Y menospreciaron toda reprensión mía:

31 Comerán pues del fruto de su camino, Y se hartarán de sus consejos.

32 Porque el reposo de los ignorantes los matará, Y la prosperidad de los necios los echará á perder.

33 Mas el que me oyere, habitará confiadamente, Y vivirá reposado, sin temor de mal.

1 Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės.

2 Jos surašytos, kad pamokytų išminties, auklėtų ir padėtų suprasti išmintingus posakius,

3 kad pamokytų išmintingai elgtis, pažinti teisumą, teisingumą ir bešališkumą;

4 kad paprastiems suteiktų sumanumo, jaunuoliams­supratimo ir nuovokumo.

5 Išmintingas klausydamas taps išmintingesnis, o protingas gaus išmintingų patarimų,

6 kad suprastų patarles ir palyginimus, išminčių žodžius ir mįsles.

7 Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus.

8 Mano sūnau, klausyk tėvo pamokymų ir neatmesk motinos nurodymų.

9 Tai bus puošnus vainikas tavo galvai ir papuošalas tavo kaklui.

10 Mano sūnau, jei tave vilios nusidėjėliai, nepritark jiems.

11 Jei jie sako: "Eime su mumis tykoti kraujo ir ruošti pasalą nekaltam žmogui.

12 Prarykime juos gyvus kaip pragaras, visiškai, kaip tuos, kurie eina į kapą.

13 Mes rasime daug turto ir pripildysime grobiu savo namus.

14 Su mumis mesi dalybų burtą, mūsų pinigai bus bendri".

15 Mano sūnau, neik su jais, sulaikyk savo koją nuo jų tako.

16 Jų kojos bėga į pikta, jie skuba kraują pralieti.

17 Veltui tiesiamas tinklas paukščiams matant.

18 Jie tykoja savo pačių kraujo, pasalą ruošia savo gyvybei.

19 Toks yra kelias kiekvieno, kuris godus turto, jis atima jo savininko gyvybę.

20 Išmintis šaukia gatvėje, pakelia balsą aikštėje.

21 Ji šaukia svarbiausiose susibūrimo vietose ir miesto vartuose skelbia savo žodžius:

22 "Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo?

23 Klausykitės mano įspėjimų! Aš išliesiu jums savo dvasios, paskelbsiu savo žodžius.

24 Kadangi aš šaukiau, o jūs nepaklausėte, ištiesiau jums ranką, bet niekas nekreipė dėmesio,

25 jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų,

26 tai ir aš juoksiuos, kai jūs žlugsite, tyčiosiuos, kai jus apims baimė,

27 kai siaubas užklups kaip audra ir pražūtis kaip viesulas, kai ateis sielvartas ir vargas.

28 Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsiliepsiu; jie ieškos manęs, bet neras.

29 Nes jie nekentė pažinimo ir nepasirinko Viešpaties baimės.

30 Jie nepriėmė mano patarimų ir paniekino mano barimą.

31 Todėl jie valgys savo kelių vaisių, pasisotins savo sumanymais.

32 Neišmanėlių užsispyrimas užmuš juos, kvailius pražudys jų neapdairumas.

33 Kas manęs klauso, gyvens saugiai, bus ramus ir nebijos pikto".