1 HIJO mío, está atento á mi sabiduría, Y á mi inteligencia inclina tu oído;

2 Para que guardes consejo, Y tus labios conserven la ciencia.

3 Porque los labios de la extraña destilan miel, Y su paladar es más blando que el aceite;

4 Mas su fin es amargo como el ajenjo, Agudo como cuchillo de dos filos.

5 Sus pies descienden á la muerte; Sus pasos sustentan el sepulcro:

6 Sus caminos son instables; no los conocerás, Si no considerares el camino de vida.

7 Ahora pues, hijos, oidme, Y no os apartéis de las razones de mi boca.

8 Aleja de ella tu camino, Y no te acerques á la puerta de su casa;

9 Porque no des á los extraños tu honor, Y tus años á cruel;

10 Porque no se harten los extraños de tu fuerza, Y tus trabajos estén en casa del extraño;

11 Y gimas en tus postrimerías, Cuando se consumiere tu carne y tu cuerpo,

12 Y digas: ­Cómo aborrecí el consejo, Y mi corazón menospreció la reprensión;

13 Y no oí la voz de los que me adoctrinaban, Y á los que me enseñaban no incliné mi oído!

14 Casi en todo mal he estado, En medio de la sociedad y de la congregación.

15 Bebe el agua de tu cisterna, Y los raudales de tu pozo.

16 Derrámense por de fuera tus fuentes, En las plazas los ríos de aguas.

17 Sean para ti solo, Y no para los extraños contigo.

18 Sea bendito tu manantial; Y alégrate con la mujer de tu mocedad.

19 Como cierva amada y graciosa corza, Sus pechos te satisfagan en todo tiempo; Y en su amor recréate siempre.

20 ¿Y por qué, hijo mío, andarás ciego con la ajena, Y abrazarás el seno de la extraña?

21 Pues que los caminos del hombre están ante los ojos de Jehová, Y él considera todas sus veredas.

22 Prenderán al impío sus propias iniquidades, Y detenido será con las cuerdas de su pecado.

23 El morirá por falta de corrección; Y errará por la grandeza de su locura.

1 Mano sūnau, būk dėmesingas mano išminčiai ir palenk ausį mano supratimui,

2 kad būtum nuovokus ir tavo lūpos išlaikytų pažinimą.

3 Kaip varvantis medus svetimos moters lūpos ir jos burna švelnesnė už aliejų.

4 Bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė ir aštri kaip dviašmenis kalavijas.

5 Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą.

6 Kad tu nemąstytum apie jos gyvenimo taką, žinok­jos keliai nepastovūs ir tu negali jų suprasti.

7 Dabar, mano vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.

8 Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų,

9 kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų negailestingajam;

10 kad svetimi nesisotintų tavo gėrybėmis ir tavo darbas nebūtų svetimojo namuose,

11 ir galiausiai neturėtum vaitoti, išsekinęs kūną bei jėgas,

12 ir sakyti: "Kodėl nekenčiau pamokymų ir mano širdis paniekino pabarimą,

13 neklausiau savo mokytojų balso ir nepalenkiau savo ausies prie tų, kurie mane mokė?

14 Aš kone patekau į visokias nelaimes bendruomenės ir susirinkimo vidury".

15 Gerk vandenį iš savo šulinio, tekantį vandenį iš savo versmės.

16 Ar tavo vandens šaltiniai išsilies po gatves, o vandens srovės aikštėse?

17 Tebūna jie tik tau, nedalink jų svetimiems.

18 Tebūna tavo šaltinis palaimintas ir džiaukis su savo jaunystės žmona.

19 Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile.

20 Mano sūnau, kam tau mėgautis svetima moterimi ir apsikabinti su svetimąja?

21 Viešpats stebi visus žmogaus kelius ir apsvarsto visus jo takus.

22 Nedorėlį sugauna jo paties nedorybės ir supančioja jo nuodėmių pančiai.

23 Jis miršta nepasimokęs, per savo didelį kvailumą nuklysta.