1 ¿NO clama la sabiduría, Y da su voz la inteligencia?

2 En los altos cabezos, junto al camino, A las encrucijadas de las veredas se para;

3 En el lugar de las puertas, á la entrada de la ciudad, A la entrada de las puertas da voces:

4 Oh hombres, á vosotros clamo; Y mi voz es á los hijos de los hombres.

5 Entended, simples, discreción; Y vosotros, locos, entrad en cordura.

6 Oid, porque hablaré cosas excelentes; Y abriré mis labios para cosas rectas.

7 Porque mi boca hablará verdad, Y la impiedad abominan mis labios.

8 En justicia son todas las razones de mi boca; No hay en ellas cosa perversa ni torcida.

9 Todas ellas son rectas al que entiende, Y razonables á los que han hallado sabiduría.

10 Recibid mi enseñanza, y no plata; Y ciencia antes que el oro escogido.

11 Porque mejor es la sabiduría que las piedras preciosas; Y todas las cosas que se pueden desear, no son de comparar con ella.

12 Yo, la sabiduría, habito con la discreción, Y hallo la ciencia de los consejos.

13 El temor de Jehová es aborrecer el mal; La soberbia y la arrogancia, y el mal camino Y la boca perversa, aborrezco.

14 Conmigo está el consejo y el ser; Yo soy la inteligencia; mía es la fortaleza.

15 Por mí reinan los reyes, Y los príncipes determinan justicia.

16 Por mí dominan los príncipes, Y todos los gobernadores juzgan la tierra.

17 Yo amo á los que me aman; Y me hallan los que madrugando me buscan.

18 Las riquezas y la honra están conmigo; Sólidas riquezas, y justicia.

19 Mejor es mi fruto que el oro, y que el oro refinado; Y mi rédito mejor que la plata escogida.

20 Por vereda de justicia guiaré, Por en medio de sendas de juicio;

21 Para hacer heredar á mis amigos el ser, Y que yo hincha sus tesoros.

22 Jehová me poseía en el principio de su camino, Ya de antiguo, antes de sus obras.

23 Eternalmente tuve el principado, desde el principio, Antes de la tierra.

24 Antes de los abismos fuí engendrada; Antes que fuesen las fuentes de las muchas aguas.

25 Antes que los montes fuesen fundados, Antes de los collados, era yo engendrada:

26 No había aún hecho la tierra, ni las campiñas, Ni el principio del polvo del mundo.

27 Cuando formaba los cielos, allí estaba yo; Cuando señalaba por compás la sobrefaz del abismo;

28 Cuando afirmaba los cielos arriba, Cuando afirmaba las fuentes del abismo;

29 Cuando ponía á la mar su estatuto, Y á las aguas, que no pasasen su mandamiento; Cuando establecía los fundamentos de la tierra;

30 Con él estaba yo ordenándolo todo; Y fuí su delicia todos los días, Teniendo solaz delante de él en todo tiempo.

31 Huélgome en la parte habitable de su tierra; Y mis delicias son con los hijos de los hombres.

32 Ahora pues, hijos, oidme: Y bienaventurados los que guardaren mis caminos.

33 Atended el consejo, y sed sabios, Y no lo menospreciéis.

34 Bienaventurado el hombre que me oye, Velando á mis puertas cada día, Guardando los umbrales de mis entradas.

35 Porque el que me hallare, hallará la vida, Y alcanzará el favor de Jehová.

36 Mas el que peca contra mí, defrauda su alma: Todos los que me aborrecen, aman la muerte.

1 Argi išmintis nešaukia ir supratimas nekelia savo balso?

2 Aukštumose, prie kelių ir prie takų ji stovi.

3 Prie miesto vartų, prie įėjimo į miestą, prie durų šaukia:

4 "Žmonės, į jus aš kreipiuosi, jums šaukiu, žmonių sūnūs.

5 Jūs neišmanėliai, mokykitės išminties; jūs kvailiai, įgykite supratingą širdį.

6 Klausykite, nes aš kalbėsiu apie didingus dalykus, mano lūpos skelbs teisumą.

7 Mano burna kalbės tiesą, ir nedorybė yra pasibjaurėjimas mano lūpoms.

8 Visi mano žodžiai yra teisingi, juose nėra klastos ir iškraipymo.

9 Jie yra aiškūs išmanantiems ir teisingi suprantantiems.

10 Priimkite mano pamokymą, o ne sidabrą; pažinimą, o ne gryną auksą.

11 Išmintis yra brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galima trokšti.

12 Aš, išmintis, gyvenu su protingumu, atrandu pažinimą bei nuovokumą.

13 Viešpaties baimė­nekęsti pikto. Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos aš neapkenčiu.

14 Manyje patarimas ir sveikas protas, aš turiu supratimą ir jėgą.

15 Manimi karaliai karaliauja ir kunigaikščiai leidžia įstatymus.

16 Manimi kunigaikščiai, kilmingieji ir teisėjai valdo kraštą.

17 Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas anksti manęs ieško, suras mane.

18 Aš turiu turtus ir garbę, išliekančius turtus ir teisumą.

19 Mano vaisius yra brangesnis už gryną auksą, ir pelno iš manęs daugiau negu iš rinktinio sidabro.

20 Aš vedu teisumo keliu, viduriu teisingumo tako,

21 kad mane mylintiems duočiau paveldėti turtus ir pripildyčiau jų sandėlius.

22 Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus.

23 Nuo amžių aš įtvirtinta, nuo pradžios, prieš pasaulio sutvėrimą.

24 Aš buvau pagimdyta, kai dar netryško vandens šaltiniai, nebuvo gelmių.

25 Pirma kalnų ir kalvų iškilimo aš buvau pagimdyta,

26 kai Jis dar nebuvo padaręs žemės, jos laukų ir pirmųjų žemės dulkių.

27 Kai Jis paruošė dangus, aš ten buvau. Kai Jis nubrėžė ribą virš gelmių,

28 įtvirtino debesis viršuje ir sustiprino gelmių šaltinius,

29 davė jūrai nurodymą, kad vandenys neperžengtų Jo įsakymo, ir dėjo žemės pamatus,

30 aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas, gėrėjausi kas dieną ir džiūgavau Jo akivaizdoje.

31 Džiaugiausi Jo apgyvendintame pasaulyje ir grožėjausi žmonių vaikais.

32 Dabar, vaikai, klausykite manęs. Palaiminti, kurie eina mano keliais.

33 Klausykite pamokymų ir būkite išmintingi, neatmeskite jų.

34 Palaimintas žmogus, kuris klauso manęs, kasdien budi prie mano vartų ir laukia prie mano durų.

35 Kas randa mane, randa gyvenimą ir įgis Viešpaties palankumą.

36 Kas nusideda prieš mane, tas kenkia pats sau. Kas manęs nekenčia, myli mirtį".