1 BENDICE, alma mía, á Jehová. Jehová, Dios mío, mucho te has engrandecido; Haste vestido de gloria y de magnificencia.

2 El que se cubre de luz como de vestidura, Que extiende los cielos como una cortina;

3 Que establece sus aposentos entre las aguas; El que pone las nubes por su carroza, El que anda sobre las alas del viento;

4 El que hace á sus ángeles espíritus, Sus ministros al fuego flameante.

5 El fundó la tierra sobre sus basas; No será jamás removida.

6 Con el abismo, como con vestido, la cubriste; Sobre los montes estaban las aguas.

7 A tu reprensión huyeron; Al sonido de tu trueno se apresuraron;

8 Subieron los montes, descendieron los valles, Al lugar que tú les fundaste.

9 Pusísteles término, el cual no traspasarán; Ni volverán á cubrir la tierra.

10 Tú eres el que envías las fuentes por los arroyos; Van entre los montes.

11 Abrevan á todas las bestias del campo: Quebrantan su sed los asnos montaraces.

12 Junto á aquellos habitarán las aves de los cielos; Entre las ramas dan voces.

13 El que riega los montes desde sus aposentos: Del fruto de sus obras se sacia la tierra.

14 El que hace producir el heno para las bestias, Y la hierba para el servicio del hombre; Sacando el pan de la tierra.

15 Y el vino que alegra el corazón del hombre, Y el aceite que hace lucir el rostro, Y el pan que sustenta el corazón del hombre.

16 Llénanse de jugo los árboles de Jehová, Los cedros del Líbano que él plantó.

17 Allí anidan las aves; En las hayas hace su casa la cigüeña.

18 Los montes altos para las cabras monteses; Las peñas, madrigueras para los conejos.

19 Hizo la luna para los tiempos: El sol conoce su ocaso.

20 Pone las tinieblas, y es la noche: En ella corretean todas las bestias de la selva.

21 Los leoncillos braman á la presa, Y para buscar de Dios su comida.

22 Sale el sol, recógense, Y échanse en sus cuevas.

23 Sale el hombre á su hacienda, Y á su labranza hasta la tarde.

24 Cuán muchas son tus obras, oh Jehová! Hiciste todas ellas con sabiduría: La tierra está llena de tus beneficios.

25 Asimismo esta gran mar y ancha de términos: En ella pescados sin número, Animales pequeños y grandes.

26 Allí andan navíos; Allí este leviathán que hiciste para que jugase en ella.

27 Todos ellos esperan en ti, Para que les des su comida á su tiempo.

28 Les das, recogen; Abres tu mano, hártanse de bien.

29 Escondes tu rostro, túrbanse: Les quitas el espíritu, dejan de ser, Y tórnanse en su polvo.

30 Envías tu espíritu, críanse: Y renuevas la haz de la tierra.

31 Sea la gloria de Jehová para siempre; Alégrese Jehová en sus obras;

32 El cual mira á la tierra, y ella tiembla; Toca los montes, y humean.

33 A Jehová cantaré en mi vida: A mi Dios salmearé mientras viviere.

34 Serme ha suave hablar de él: Yo me alegraré en Jehová.

35 Sean consumidos de la tierra los pecadores, Y los impíos dejen de ser. Bendice, alma mía, á Jehová. Aleluya.

1 Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.

2 Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

3 Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.

4 Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

5 Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.

6 Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.

7 Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.

8 Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.

9 Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.

10 Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.

11 Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.

12 Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.

13 Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.

14 Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

15 ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

16 Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.

17 Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.

18 Aukšti kalnai­laukinėms ožkoms, uolos­triušiams prieglaudą teikia.

19 Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.

20 Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.

21 Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.

22 Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.

23 Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.

24 Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.

25 Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.

26 Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.

27 Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.

28 Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

29 Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

30 Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.

31 Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.

32 Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.

33 Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.

34 Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.

35 Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!