1 ALELUYA. Alabad á Jehová, porque es bueno; Porque para siempre es su misericordia.

2 ¿Quién expresará las valentías de Jehová? ¿Quién contará sus alabanzas?

3 Dichosos los que guardan juicio, Los que hacen justicia en todo tiempo.

4 Acuérdate de mí, oh Jehová, según tu benevolencia para con tu pueblo: Visítame con tu salud;

5 Para que yo vea el bien de tus escogidos, Para que me goce en la alegría de tu gente, Y me gloríe con tu heredad.

6 Pecamos con nuestros padres, Hicimos iniquidad, hicimos impiedad.

7 Nuestros padres en Egipto no entendieron tus maravillas; No se acordaron de la muchedumbre de tus misericordias; Sino que se rebelaron junto á la mar, en el mar Bermejo.

8 Salvólos empero por amor de su nombre, Para hacer notoria su fortaleza.

9 Y reprendió al mar Bermejo, y secólo; E hízoles ir por el abismo, como por un desierto.

10 Y salvólos de mano del enemigo, Y rescatólos de mano del adversario.

11 Y cubrieron las aguas á sus enemigos: No quedó uno de ellos.

12 Entonces creyeron á sus palabras, Y cantaron su alabanza.

13 Apresuráronse, olvidáronse de sus obras; No esperaron en su consejo.

14 Y desearon con ansia en el desierto; Y tentaron á Dios en la soledad.

15 Y él les dió lo que pidieron; Mas envió flaqueza en sus almas.

16 Tomaron después celo contra Moisés en el campo, Y contra Aarón el santo de Jehová.

17 Abrióse la tierra, y tragó á Dathán, Y cubrió la compañía de Abiram.

18 Y encendióse el fuego en su junta; La llama quemó los impíos.

19 Hicieron becerro en Horeb, Y encorváronse á un vaciadizo.

20 Así trocaron su gloria Por la imagen de un buey que come hierba.

21 Olvidaron al Dios de su salud, Que había hecho grandezas en Egipto;

22 Maravillas en la tierra de Châm, Cosas formidables sobre el mar Bermejo.

23 Y trató de destruirlos, A no haberse puesto Moisés su escogido al portillo delante de él, A fin de apartar su ira, para que no los destruyese.

24 Empero aborrecieron la tierra deseable: No creyeron á su palabra;

25 Antes murmuraron en sus tiendas, Y no oyeron la voz de Jehová.

26 Por lo que alzó su mano á ellos, En orden á postrarlos en el desierto,

27 Y humillar su simiente entre las gentes, Y esparcirlos por las tierras.

28 Allegáronse asimismo á Baalpeor, Y comieron los sacrificios de los muertos.

29 Y ensañaron á Dios con sus obras, Y desarrollóse la mortandad en ellos.

30 Entonces se levantó Phinees, é hizo juicio; Y se detuvo la plaga.

31 Y fuéle contado á justicia De generación en generación para siempre.

32 También le irritaron en las aguas de Meriba: E hizo mal á Moisés por causa de ellos;

33 Porque hicieron se rebelase su espíritu, Como lo expresó con sus labios.

34 No destruyeron los pueblos Que Jehová les dijo;

35 Antes se mezclaron con las gentes, Y aprendieron sus obras.

36 Y sirvieron á sus ídolos; Los cuales les fueron por ruina.

37 Y sacrificaron sus hijos y sus hijas á los demonios;

38 Y derramaron la sangre inocente, la sangre de sus hijos y de sus hijas, Que sacrificaron á los ídolos de Canaán: Y la tierra fué contaminada con sangre.

39 Contamináronse así con sus obras, Y fornicaron con sus hechos.

40 Encendióse por tanto el furor de Jehová sobre su pueblo, Y abominó su heredad:

41 Y entrególos en poder de las gentes, Y enseñoreáronse de ellos los que los aborrecían.

42 Y sus enemigos los oprimieron, Y fueron quebrantados debajo de su mano.

43 Muchas veces los libró; Mas ellos se rebelaron á su consejo, Y fueron humillados por su maldad.

44 El con todo, miraba cuando estaban en angustia, Y oía su clamor:

45 Y acordábase de su pacto con ellos, Y arrepentíase conforme á la muchedumbre de sus miseraciones.

46 Hizo asimismo tuviesen de ellos misericordia todos los que los tenían cautivos.

47 Sálvanos, Jehová Dios nuestro, Y júntanos de entre las gentes, Para que loemos tu santo nombre, Para que nos gloriemos en tus alabanzas.

48 Bendito Jehová Dios de Israel, Desde el siglo y hasta el siglo: Y diga todo el pueblo, Amén. Aleluya.

1 Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

2 Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?

3 Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.

4 Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

5 kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.

6 Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.

7 Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą, prieš Tave prie Raudonosios jūros maištavo.

8 Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.

9 Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.

10 Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.

11 Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

12 Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

13 Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,

14 dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

15 Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

16 Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.

17 Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

18 Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

19 Jie pasidarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.

20 Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.

21 Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,

22 nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.

23 Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

24 Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

25 palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

26 Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

27 jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.

28 Jie Baal Peorui tarnavo, valgė negyvųjų aukas.

29 Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, ir maras paplito tarp jų.

30 Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.

31 Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.

32 Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.

33 Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

34 Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.

35 Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.

36 Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

37 Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,

38 liejo nekaltą kraują­savo sūnų ir dukterų kraują­aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

39 Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.

40 Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.

41 Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.

42 Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.

43 Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

44 Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

45 atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

46 Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.

47 Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumėmės Tavo šlove.

48 Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: "Amen". Girkite Viešpatį!