1 Al Músico principal: Salmo para los hijos de Coré. OID esto, pueblos todos; Escuchad, habitadores todos del mundo:

2 Así los plebeyos como los nobles, El rico y el pobre juntamente.

3 Mi boca hablará sabiduría; Y el pensamiento de mi corazón inteligencia.

4 Acomodaré á ejemplos mi oído: Declararé con el arpa mi enigma.

5 ¿Por qué he de temer en los días de adversidad, Cuando la iniquidad de mis insidiadores me cercare?

6 Los que confían en sus haciendas, Y en la muchedumbre de sus riquezas se jactan,

7 Ninguno de ellos podrá en manera alguna redimir al hermano, Ni dar á Dios su rescate.

8 (Porque la redención de su vida es de gran precio, Y no se hará jamás;)

9 Que viva adelante para siempre, Y nunca vea la sepultura.

10 Pues se ve que mueren los sabios, Así como el insensato y el necio perecen, Y dejan á otros sus riquezas.

11 En su interior tienen que sus casas serán eternas, Y sus habitaciones para generación y generación: Llamaron sus tierras de sus nombres.

12 Mas el hombre no permanecerá en honra: Es semejante á las bestias que perecen.

13 Este su camino es su locura: Con todo, corren sus descendientes por el dicho de ellos. (Selah.)

14 Como rebaños serán puestos en la sepultura; La muerte se cebará en ellos; Y los rectos se enseñorearán de ellos por la mañana: Y se consumirá su bien parecer en el sepulcro de su morada.

15 Empero Dios redimirá mi vida del poder de la sepultura, Cuando me tomará. (Selah.)

16 No temas cuando se enriquece alguno, Cuando aumenta la gloria de su casa;

17 Porque en muriendo no llevará nada, Ni descenderá tras él su gloria.

18 Si bien mientras viviere, dirá dichosa á su alma: Y tú serás loado cuando bien te tratares.

19 Entrará á la generación de sus padres: No verán luz para siempre.

20 El hombre en honra que no entiende, Semejante es á las bestias que perecen.

1 Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai:

2 prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!

3 Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai­išmanymas.

4 Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.

5 Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,

6 kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?

7 Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.

8 Didelė kaina už sielos išpirkimą­tiek niekad neturėsi,

9 kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.

10 Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.

11 Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.

12 Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.

13 Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.

14 Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

15 Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.

16 Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.

17 Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.

18 Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,

19 tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.

20 Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.